Institucijose vykdomos funkcijos siekiant tikslų, kuriems jos susikūrė, arba kurie atsiranda vėliau.
Funkcijoms atlikti reikalingos žinios. Žinios keičiasi arba plečiasi vykdant funkcijas.
Žinioms valdyti reikalinga IS, kad būtų galima priimti sprendimus.
Kad IS būtų efektyvi, reikia suprasti informaciją, kuria operuojama bei institucijos tikslus ir poreikius.
Šis reikalavimas įgyvendinamas tik tada, kai įtraukiama daug skirtingų sričių ekspertų ir gerų organizatorių.
Reikia lanksčiai reaguoti į pasikeitimus.

Informacinę sistemą galima apibrėžti dviem aspektais:

a) struktūriniu – materialus nešiklis + žinių, prasmės struktūra, reiškianti kuriuos nors objektus ar procesus;

b) funkciniu – tiesioginiai ir grįžtamieji ryšiai tarp objektų.

Struktūriniu aspektu informacines sistemas tiria semiotika (mokslas apie ženklų sistemas), funkciniu – matematika, o abiem aspektais – informatika.

1 pav. Informacinės sistemos struktūra

Informacinė sistema (IS) – tai materiali sistema, galinti priimti, kaupti, saugoti, transformuoti, naudoti ir skleisti informaciją. Ją sudaro aktyvieji elementai: šaltinis, srautas ir transformatorius bei pasyvieji elementai: informacijos bankas, dokumentai, informaciniai barjerai (1 pav.).

Barjerai – sistemos elementai, sulaikantys ar pristabdantys informacijos srautą:

a) filtrai – skaido, atskiria tam tikrą temą nuo viso srauto;

b) stabdžiai – sulėtina ar blokuoja informacijos perdavimą (nuotolio, paieškos, kalbos, erdvės).

Loginė posistemė yra skirta naujai informacijai gauti iš jau turimos atliekant taisyklių rinkiniais apibrėžtas operacijas. Informacijos filtrai skirti informacijos srauto skaidymui, temų atskyrimui ir atrankai.

Svarbiausi kartografijos informacinės sistemos komponentai yra: kartografinių kūrinių sudarymo bei pagalbiniai procesai, informacijos bankas ir procesus vykdantys veiklos dalyviai (agentai).

Informacinės sistemos modelis apibrėžia:

1) kompleksinius veiklos tikslus;

2) sistemos duomenis;

3) numatomus naudotojus;

4) sistemos užduotis (funkcijas) ir jų tarpusavio priklausomybę;

5) funkcijų rezultatus kontrolei ir stebėjimui;

6) technologijas toms funkcijoms vykdyti;

7) žmonių išteklius ir kitus reikiamus resursus.

Pagal bendrą modelį gali būti kuriamos įvairių tipų ir įvairių dalykinių sričių informacinės sistemos.

Kartografinė informacinė sistema – tai sistema, skirta kaupti, saugoti, transformuoti, naudoti ir skleisti informaciją, leidžiančią geografinius duomenis pateikti naudotojui žemėlapių ir/arba atlasų pavidalu. Taigi, kartografinė informacinė sistema yra geografinė informacinė sistema, specializuota kartografinių produktų gamybai. Pagrindinė tokios sistemos ypatybė yra tai, kad geografiniai duomenys, naudojami žemėlapiams sukurti, nėra nuolat saugomi sistemoje, o gaunami iš jų gamintojų (pageidautina – pirminių šaltinių). Kaip ir visos šiuolaikinės IS, kartografinė informacinė sistema turi funkcionuoti naujausių informacinių technologijų aplinkoje.

Teminės kartografijos informacinė sistema – tai kartografinė informacinė sistema, specializuota teminiams kartografiniams kūriniams rengti. Tokia sistema turi būti pritaikyta apdoroti ir valdyti labai skirtingų temų, tipų ir formatų informacijai, patenkančiai iš įvairių šaltinių. Be to, ji turi būti lengvai pritaikoma įvairiems, iš anksto nenumatytiems kartografiniams produktams kurti. Teminės kartografijos informacinės sistemos paprastai nereikalauja labai specializuotos technologinės platformos, bet pasižymi didele vykdomų procesų įvairove, todėl jose ypač svarbūs žmonių ištekliai ir valdymo aspektas, nuo kurio didele dalimi priklauso sistemos efektyvumas.

Lietuvos nacionalinio atlaso informacinė sistema – tai teminės kartografijos informacinė sistema, specializuota palyginti smulkaus mastelio valstybės teritorijos teminių žemėlapių ir atlasų rengimui. Pagrindinis šios sistemos tikslas yra pateikti Lietuvos visuomenei patikimą, kompleksišką ir išsamią geografinę informaciją apie pagrindinius valstybės gyvenimo aspektus – gamtą, kultūrą (visuomenę ir ūkį) ir vystymosi istoriją. Pagrindinis šios sistemos produktas yra prestižinis kartografinis leidinys – nacionalinis atlasas.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad kuriama IS nėra skirta vienam kūriniui rengti; ji turi būti pakankamai funkcionali, kad galėtų užtikrinti maksimalų sukauptos informacijos ir žinių panaudojimą kitiems, susijusiems tikslams:

Lietuvos nacionalinio atlaso atnaujinimas ir leidimas atskiromis dalimis;
kitų atlasų, žemėlapių, kartografinių iliustracijų kūrimas;
geografinės informacijos apie Lietuvos teritoriją platinimas ir pristatymas Lietuvos bei užsienio naudotojams įvairiais metodais;
informacijos integravimo geografiniu požiūriu propagavimas;
naudotojų poreikių tyrimai;
kartografinės kokybės valdymo sistemos vystymas;
teminės kartografijos technologinių schemų sudarymas ir tobulinimas;
mokslinio požiūrio į Lietuvos teminių kartografinių kūrinių rengimą formavimas, metodinis šios srities koordinavimas;
Lietuvos teminės kartografijos standartų, nuostatų, rekomendacijų kūrimas.

Lietuvoje teminės kartografijos informacinė sistema, kuriama valstybės poreikiams šioje srityje tenkinti, yra neatsiejama nuo nacionalinio atlaso informacinės sistemos, todėl toliau jų neskirsime ir kalbėsime tik apie Lietuvos nacionalinio atlaso IS.

1.2 Informacinis-technologinis kontekstas

Šiuo metu galima teigti, kad kompiuterizacija teminėje kartografijoje, kaip ir daugelyje kitų sričių, yra sukėlusi informacinį “sprogimą”, kurio pagrindinė pasekmė yra nepaprastai greitas teorinių galimybių (o kartu ir naudotojų poreikių augimas), nuo kurio atsilieka praktinio įgyvendinimo galimybių augimas – taigi, nors kuriamų produktų ir sistemų kokybė gerėja, vistiek nesuvaldomai didėja atotrūkis tarp naudotojų poreikių ir jų patenkinimo laipsnio.

Technologijų vystymasis sukuria naujo tipo problemas, kurių numatyti praktiškai neįmanoma arba labai sunku. Suvokiant, kad neįmanoma sukurti produkto, idealiai tenkinančio naudotojų poreikius, ieškoma priimtino balanso tarp darbo laiko, sąnaudų ir produkto tipo bei kokybės. Vystantis technologijai ir didėjant kuriamų sistemų sudėtingumui ir kompleksiškumui, keitėsi informacinių sistemų kūrimo sąnaudų maksimumo sritis: šio amžiaus viduryje didžiausios projektų sąnaudos buvo susijusios su techninės įrangos įsigijimu, 8–9 dešimtmečiais išlaidas techninei įrangai pralenkė programinės įrangos kaina. Šiuo metu brangiausiai kainuoja sistemų priežiūra ir modernizavimas, tačiau yra aiški tendencija didėti sistemų valdymo išlaidų svoriui.

Būtina atsižvelgti į šiuos pagrindinius veiksnius, ribojančius kompiuterinės kartografijos technologijų teikiamas teorines galimybes ir įtakojančius sukurtų informacinių sistemų funkcionavimą.

Veiklos sudėtingumas.

1. Kuriamos sistemos ir produktai darosi vis sudėtingesni, jų naudotojų reikalavimai nuolat didėja ir keičiasi, todėl vis sunkiau apibrėžti reikalavimus ir juos įgyvendinti. Pavyzdžiui, jei anksčiau atlaso skaitytojas suvokdavo, kad žemėlapyje pateikiamą informaciją riboja jo dydis, tai skaitmeninio atlaso naudotojas žino, kad technologija leidžia rodyti kur kas daugiau informacijos tame pačiame žemėlapyje, be to, gauti papildomą informaciją apie pavaizduotus objektus, įskaitant garso ir vaizdo įrašus, todėl bet kokie apribojimai sukelia jo nepasitenkinimą.

2. Logiška išvada: kartografinių informacinių sistemų kūrėjams reikia vis platesnių ir gilesnių žinių, patirties ir įgūdžių. Pavyzdžiui, kad galėtų efektyviai panaudoti kompiuterių teikiamas galimybes, kartografas jau turi būti susipažinęs ir su GIS, informatika, projektavimo ir duomenų bazių valdymo metodais ir kt. Todėl nuolat trūksta ir ateityje trūks kvalifikuoto personalo (ne tik Lietuvoje, bet ir kur kas labiau technologiškai išsivysčiusiose šalyse).

3. Informacinių sistemų valdymas darosi labai sudėtingas; vis sunkiau apskaičiuoti projekto darbams reikalingą laiką ir jų kainą, todėl didėja su šiais faktoriais susijusi rizika. Tai ne tik kartografijos, bet ir bendra sudėtingų informacinių sistemų problema.

Aplinkos įtaka.

1. Informacinė sistema turi būti kuriama taip, kad galėtų lengvai prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkos sąlygų ir operatyviai reaguoti į naujų produktų poreikį ar reikalavimų pasikeitimą.

2. Kad galėtų konkuruoti rinkos sąlygomis, organizacija siekia mažinti išlaidas sistemai ar produktui kurti, tačiau tuo pačiu metu turi gerinti jo kokybę. Todėl šiems tikslams siekti tenka išnaudoti ir mažiausias procesų optimizavimo galimybes.

Ekonominis sudėtingumas.

Lietuvos nacionalinio atlaso IS siekiamas natūralus tikslas – sutrumpinti produktų kūrimo ciklą, padidinant produktyvumą ir rezultatų kokybę. Taip atsiranda prieštara, reikalaujanti efektyvių projekto valdymo sprendimų.

Kartografinė informacinė sistema privalo būti orientuota į jos produktų naudotojų poreikius konkrečiu laikotarpiu, t.y., lanksčiai pritaikoma diegiant naujas technologijas ar planuojant naujo tipo produktus, tame tarpe ir elektroninius. Stebint pagrindinio kartografinės informacinės sistemos rezultato – žemėlapio – funkcijų kaitą nuo seniausių laikų iki dabar (2 pav.), matoma vis didėjanti jo reikšmė ir reikalavimai, keliami tokio tipo produkto gamintojams. Galima numatyti, kad ateityje kartografinės informacinės sistemos produktų naudotojai taps vis aktyvesni, o patys produktai turės būti vis interaktyvesni ir labiau susieti tarpusavyje tiek vertikaliai (skirtingų temų duomenys), tiek horizontaliai (skirtingų regionų ir valstybių tos pačios temos duomenys).

2 pav. Žemėlapio funkcijų kaita 20 amžiuje

Taigi, projektuojant kartografinę informacinę sistemą, būtina laiku atsižvelgti į pokyčius ir tendencijas šiose srityse:

metaduomenų ir geografinių duomenų standartizavimas bei nacionalinės (regioninės, pasaulinės) infrastruktūros plėtra,
naujos komunikacijos technologijos,
tam tikro tipo kartografinės informacijos poreikis konkrečiu laikotarpiu,
tikslinių grupių specifika (dydis, aktyvumas, gebėjimai)

1.3 Kartografinės informacinės sistemos projektavimo metodinės nuostatos

1.3.1 Bendrieji principai

Projektuojant Lietuvos nacionalinio atlaso IS ir atsižvelgiant į tai, kad ji ateityje bus išplėsta iki nacionalinio masto teminės kartografijos IS, ji turi būti kuriama laikantis Valstybės informacinių sistemų kūrimo metodikos (patvirtinta Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2004 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. T-131).

Projektuojant ir kuriant kartografinę informacinę sistemą, būtina laikytis bendrųjų sistemų projektavimo principų.

Jei IS dalys kuriamos ne kartu, skirtingų žmonių ar institucijų, arba formuojamos neturint išankstinio projekto, gali susidaryti labai nepalanki situacija (“salų” sistemos):

· dubliuoti duomenys (todėl yra rizika, kad jie bus neišsamūs arba prieštaringi);

· dvigubos pastangos kuriant produktą (negalint panaudoti jau sukauptos informacijos);

· neprieinama informacija dėl nesuprastų reikalavimų;

· technologijų įvairovė ir nesuderinamumas;

· informacijos perdavimo problemos;

· susiejimo problemos pertvarkant, išskiriant, sujungiant IS dalis;

· išeinant darbuotojams neišvengiamai prarandamos žinios.

Sprendimai minimizuoti šiuos faktorius turi būti pagrįstas vieningu požiūriu į sistemą, kuris apima:

techniką atpažinti bendro naudojimo informacijai (pavyzdžiui, esybių ryšių modeliavimas);
standartinius terminus ir sąvokas;
prioritetų išskyrimo priemones;
lankstumą keičiant sistemas;
priemones dokumentuoti ir aptikti pasikeitimams;
vieningo planavimo priemones.

Sistemų projektavimo metodai turi būti taikomi planuoti, skirstyti projekto resursams, stebėti užduočių vykdymui bei dokumentuoti.

Visos sistemos keičiasi. Tai atsitinka dėl nepastebėtų klaidų, pasikeitusių reikalavimų, sistemai plečiantis. Pokyčiai gali liesti sistemos funkcijas (pavyzdžiui, įdiegus naują technologiją), informacijos struktūrą (pavyzdžiui, pasikeitus žemėlapio informacijos klasifikavimui), arba visą sistemą, kai ji plečiama. Siekiant greitai atlikti pakeitimus, visos sistemos dalys turi būti išsamiai dokumentuotos, o jų elementai turėti vienodą struktūrą.

Sistemos projektavimas gali būti atliekamas “iš viršaus žemyn” – tai metodiškas sistemos kūrimas (“informacijos inžinerija”) arba atvirkščiai, kai kuriama būtent tai, ko reikia konkrečiu metu (intuityvus kūrimas). Pirmasis variantas skirtas ilgalaikiams tikslams – sistemos integracija pasiekiama vystant vienintelį loginį modelį, kuris apima visą informaciją, reikalingą įstaigos ar projekto tikslams siekti. Pasirinkus šį variantą, projekto pradžioje reikalingos palyginti didelės investicijos, kurios vėliau atsiperka. Antrasis variantas tinka siauros srities trumpalaikiams tikslams, sistema kuriama fragmentiškai iš atskirų mažesnių dalių pagal tų dalių poreikį, dažnai naudojant skirtingus modelius, o vientisumo užtikrinimo lėšos taupomos bendros sistemos stabilumo sąskaita.

1.3.2 Gyvavimo ciklo modelio samprata

Didelės kartografinės informacinės sistemos, kaip, pavyzdžiui, šalies nacionalinio atlaso, projektavimas ir kūrimas užima keletą metų, kūrime dalyvauja dešimtys skirtingų sričių specialistų, naudojami dideli kiekiai įvairių tipų duomenų ir atliekami skirtingi darbai – tai ilgas, sudėtingas ir brangus procesas. Todėl reikia panaudoti visas įmanomas jo planavimo ir valdymo palengvinimo priemones.

Kadangi pastoviausi (mažiausiai besikeičiantys) kartografinės informacinės sistemos komponentai yra veiklos procesai, būtent jie turi sudaryti informacinės sistemos karkasą. Norint efektyviai valdyti projekto informacinę sistemą, reikia iš anksto numatyti, kokie konkretūs darbai bus atliekami, suplanuoti resursus ir jų panaudojimą, be ko net nebūtų įmanoma sudaryti darbų sąmatos. Didelei informacinei sistemai tai įmanoma tik suskaidžius jį į procesus, kurių kiekvienas yra logiškai atskiras, apibrėžtas ir pakankamai lengvai valdomas. Procesų vykdymo eilės tvarka taip pat svarbi, nes jos nežinant neįmanoma planuoti resursų. Formalizavus informacinės sistemos kūrimo suskaidymą į procesus tiek, kad jis tiktų skirtingoms kartografinėms sistemoms organizuoti ir palaikyti, gausime tipizuotą schemą – kartografinės informacinės sistemos gyvavimo ciklo modelį. Gyvavimo ciklas – tai laikotarpis nuo sistemos sumanymo momento iki jos sunaikinimo arba pakeitimo iš principo nauja sistema.

Dekomponavus kartografinės informacinės sistemos kūrimą į dalis, galima standartizuoti skirtingų produktų kūrimo planavimą ir valdymą, numatyti kontrolės priemones, ir, svarbiausia, aprašyti, kokie veiksmai ir kokia tvarka turi būti atliekami, norint gauti reikiamą rezultatą.

Sistemos gyvavimo ciklo modelis (GCM) – laiko ašyje tvarkingai išdėstyta sistemos gyvavimo metu vykdomų procesų ir užduočių seka, su numatytais kontrolės taškais ir sukuriamais tarpiniais ir galutiniais rezultatais. Problema yra parinkti projektavimui tinkamą modelį, atspindintį realiai vykdomus (persidengiančius laike) procesus, ir užtikrinantį jų sinchronizavimą. Reikia pabrėžti, kad gyvavimo ciklo modelis negali būti tapatinamas su jokia konkrečia metodika, juo labiau – technologija; jo paskirtis yra nustatyti stadijų eiliškumą ir perėjimo tarp stadijų kriterijų, tuo tarpu metodika nustato darbų vykdymo būdus ir priemones. Konkrečiai informacinei sistemai sudarytame gyvavimo ciklo modelyje produkto kūrimas gali būti suskaidytas iki technologinių operacijų lygmens, t.y. laiko ašyje tvarkingai išdėstytos operacijos aprašomos ketvertais:

pradiniai duomenys užduočiai atlikti
laukiami rezultatai
atlikėjo kvalifikacijos reikalavimai
darbo priemonės.

Visada kyla klausimas, kokia sistemos kūrimo paradigma reikėtų remtis sudarant kartografinės informacinės sistemos modelį. Du pagrindiniai metodai – sistemų konstravimas “iš apačios į viršų” ir “iš viršaus į apačią” turi savų privalumų ir trūkumų. Taikant “iš apačios į viršų” modeliavimą, iš pradžių parenkama technologija, po to sprendžiama, kaip kurti sistemą naudojant tos technologijos priemones. Tai labai realistinis požiūris, nes dažniausiai technologija ir nulemia, kas ir kaip bus daroma. Tačiau įdiegiant naujas technologijas dažnai iš esmės keičiasi specialistų kvalifikacijos bei praktinio darbo patirties reikalavimai, trukdo nusistovėjusios tradicijos, dažniausiai kyla apmokymo ir įsisavinimo problemų.

Lietuvos nacionalinio atlaso projektas yra ilgalaikis, sudėtingas duomenų ir veiklų prasme, numatomi pakartotiniai atlaso tiražai ir sukauptų duomenų panaudojimas kitiems tikslams, todėl kuriant kartografinę informacinę sistemą, turėtų vyrauti projektavimo "iš viršaus į apačią" paradigma. Kuriant sistemos dalis ar šalutinius produktus (pavyzdžiui, konkrečias kartografų darbo vietas arba atskirus žemėlapius) galima orientuotis į tuo metu turimus duomenis ir resursus (taip pasireiškia antrasis, “iš apačios į viršų”, požiūris), tačiau integruojant tokiu būdu sukurtas dalis į Lietuvos nacionalinio atlaso informacinę sistemą būtina jas pilnai priderinti prie sistemos projekto, paties projekto nekeičiant.

Sudarant gyvavimo ciklo modelį pagrindiniai tikslai yra:

1. Nustatyti, kokie veiksmai ir kokia eilės tvarka turi būti atliekami, norint sukurti funkcionuojančią sistemą.

2. Numatyti, kokiais laiko momentais ir kas turi būti kontroliuojama, tikrinama ar nenukrypta nuo planuoto darbų grafiko.

3. Unifikuoti produktų kūrimo planavimą, valdymą ir kontrolę

Informacinės sistemos kūrimas skaidomas į procesus, o proceso tikslas yra pervesti sistemą iš vienos būsenos į kitą, kokybiškai naują, skirtingą ir prasmingą. Detaliame modelyje galima išskirti ir tarpines būsenas, kurios skiriasi kokiomis nors kokybinėmis charakteristikomis, bet pačios savaime nėra prasmingos. Laiko ašyje vienas procesas atitinka vieną sistemos gyvavimo etapą, o kokybiškai naują sistemos būseną kuriantys procesai sudaro stambesnę pakopą – sistemos gyvavimo stadiją.

Paprasčiausias yra tiesinis gyvavimo ciklo modelis, kuriame stadijos ir etapai laiko ašyje nepersidengia. Sudėtinga kiekvienam procesui iš karto rasti vietą modelyje, nes jų dauguma vyksta lygiagrečiai ir net netolydžiai. Todėl dažnai sudaromas tik palyginti paprastas modelis, atspindintis pagrindines projektavimo stadijas ir kontrolės taškus. Detalizuojant modelį, procesai skaidomi į užduotis, kurių tikslas yra suformuoti vieną sistemos būsenos struktūrinį elementą, pavyzdžiui, eskizinio projektavimo proceso užduotis yra žemėlapių turinio eskizinis (bendro pobūdžio, orientacinis) projektavimas. Procesų skaidymo būdas priklauso nuo įvairių faktorių – tiek nuo pasirinktos kūrimo paradigmos, tiek nuo kuriamos sistemos specifikos, projektavimo metodų ir pan. Dažniausiai visas modelis yra pagrįstas sistemų kūrimo “iš viršaus į apačią” paradigma, t.y. užsibrėžtas tikslas ir suprojektuota sistema, kokią ją norima matyti, tuo momentu nesiejant jos su konkrečiomis technologijomis. Reikia pažymėti, kad žemesniuose lygmenyse detalizuojant sistemos kūrimo stadijos procesus, šios paradigmos pritaikyti dažnai neįmanoma, nes technologinės operacijos negali nepriklausyti nuo naudojamos technologijos, todėl žemesniame lygyje ši stadija būtų projektuojama “iš apačios į viršų”. Apskritai, paradigmos “iš apačios į viršų” naudojimas žemiausiame lygmenyje nėra didelis trūkumas.

Tarp stadijų ir etapų numatomi grįžtamieji ryšiai, nes bet kuriuo momentu gali paaiškėti, kad priimti sprendimai buvo neteisingi ir reikia peržiūrėti praėjusių stadijų rezultatus, tačiau idealiame modelyje stadijos laikomos nepersidengiančiomis laiko ašyje.

Kontrolės taškai numatomi po pagrindinių etapų ir yra skirti įvertinti ir patvirtinti etapo pabaigoje gautam konkrečiam rezultatui – produkto specifikacijai, eskiziniam ir detaliam projektui, sistemos maketui, dokumentacijai, ir, galų gale, užbaigtam produktui. Jie reikalingi tam, kad būtų laiku pastebėti nukrypimai nuo suplanuotos darbų eigos, projekto, arba techninėje užduotyje aprašytų reikalavimų ir, esant reikalui, projektas būtų koreguojamas. Apskritai yra tikslinga kontrolės taškus tapatinti su konkrečių rezultatų gavimo momentais. Tolimesnė konkreti darbų eiga priklauso nuo prieš tai buvusių stadijų, pavyzdžiui, po specifikavimo sprendžiama, ar produktą reikia projektuoti ir kurti, ar paprasčiau jį įsigyti, po detalaus projektavimo galima kurti atlaso komponentus arba iš karto integruoti, jei tie komponentai jau sukurti.

Tiesinis gyvavimo ciklo modelis yra daugiau teorinis, skirtas bendram sistemos kūrimo procesų suvokimui, bet ne praktiniam naudojimui. Praktiškai sistemos kūrimo etapai negali būti išdėstyti laiko ašyje nuosekliai, o lygiagrečių procesų klasikinis modelis nenumato. Be to, jame neatsispindi ilgalaikis sistemos naudojimas, skirtingų produktų išleidimas ir visi organizacijos procesai, tiesiogiai nepriklausantys produkto kūrimo procesų kategorijai. Faktiškai tai yra vieno kūrinio informacinės sistemos gyvavimo ciklo modelis.

Egzistuoja dar vienas, daug bendresnis modelis (pirmasis yra jo dalis), kuris geriau atspindi realią situaciją. Tai spiralinis (dar vadinamas evoliuciniu) modelis, paremtas ISO 12207 standartą atitinkančiu organizacijos procesų grupavimu į kategorijas, ir prielaidomis:

skirtingų kategorijų procesai vyksta lygiagrečiai;
vienos kategorijos procesai yra iteratyvūs;
sistemai vystantis (laiko ašyje) didėja resursų sąnaudos visose kategorijose.

Tiesinio ir spiralinio gyvavimo ciklo modelių pavyzdžiai kartografinei informacinei sistemai parodyti priede (P1-1 ir P1-2 pav.).

1.3.3 Kartografinio projektavimo principai

Rekomenduojama įvairiuose kartografinės informacinės sistemos ir jos produktų kūrimo etapuose taikyti optimaliai pasirinktas kartografinio projektavimo paradigmas ir laikytis pagrindinių sistemų kūrimo principų. Paradigma – tai teorinių ir metodologinių nuostatų visuma, nusakanti požiūrį į tai, kaip turi būti kuriama sistema. Be jau aprašytų projektavimo “iš viršaus žemyn” ir “iš apačios į viršų”, žemiau pateikiama dar keletas paradigmų

Objektinė paradigma. Visi sudėtingi objektai yra konstruojami iš paprastų. Objektai pasižymi tam tikromis savybėmis – atributais, kurių rinkiniai nusako objekto tipą. Galima tipų hierarchija, kai atributai “paveldimi” iš abstraktesnio tipo. Objektų realizacijos skiriasi atributų reikšmėmis. Objektas – tai realaus objekto ar reiškinio abstrakcija, savyje turinti informaciją apie tą objektą. Vienodą struktūrą turintys objektai priklauso tam pačiam tipui. Tipas šiuo atveju yra abstrakti sąvoka. Atributas – tai abstrakti savybė, galinti įgyti reikšmę konkrečiam objektui (objekto realizacijai) iš tam tikros apibrėžimo srities – atributo galimų reikšmių aibės. Objektas gali būti sudarytas iš sudėtinių dalių – komponentų, kurie taip pat yra objektai.

Objektinis projektavimas labai tinka vaizdavimo priemonėms kurti. Reikia pabrėžti, kad objektinis požiūris leidžia visiškai realizuoti visus toliau paminėtus bendriausius principus, kurių reikėtų laikytis kuriant atlasą. Šis požiūris jau pasiteisino kuriant sudėtingas programų sistemas, paskirstant užduotis daugeliui vykdytojų: vien priimta paradigma leidžia tikėtis, kad užduotys bus interpretuojamos vienodai ir rezultatai tarpusavyje bus kiek įmanoma suderinami. Rekomenduojama, kad objektinė paradigma vyrautų kuriant bet kurį kartografinės informacinės sistemos komponentą.

Pagrindiniai objektinio požiūrio trūkumai kai kurių kartografų požiūriu:

a) didelės laiko ir darbo sąnaudos analizės bei projektavimo stadijose;

b) sąlyginis atlaso kūrimo “nuasmeninimas” dėl griežto visų užduočių apibrėžtumo, nepaliekančio laisvės improvizacijai sistemos įgyvendinimo metu.

Tačiau sąnaudos kuriant detalų projektą prieš pradedant jo įgyvendinimą visada yra mažesnės už sąnaudas perprojektuojant sistemos dalis jos įgyvendinimo metu; be to, geras projektas lemia pačių realizavimo darbų efektyvumą bei produkto kokybę. Lietuvoje įsigalėjęs požiūris, kad projektas nusako tik bendriausią produkto eskizą ir nėra naudojamas kaip instrukcijų rinkinys jam sukurti. Tokio požiūrio dabartinėmis sąlygomis būtina atsisakyti. Laikantis objektinės paradigmos kūrybiškumas perkeliamas iš produkto kūrimo į jo analizės ir projektavimo stadijas, kuriose kūrėjo laisvę riboja tik griežtos logikos ir suderinamumo su standartais reikalavimas.

Evoliucinė paradigma. Sistema ar jos komponentai kuriami taip, kad patenkintų pagrindinius reikalavimus; vėliau ją analizuojant, ji keičiama, papildoma, plečiama taip, kad kuo geriau atitiktų naudotojų reikalavimus – t.y., kuriamos naujos sistemos versijos tol, kol nepatenkinti visi esminiai reikalavimai.

Taip kuriami teminiai žemėlapiai, vaizduojantys specifinius reiškinius ar objektus, kai vienos srities specialistai negali savo jėgomis sukurti žemėlapio, tenkinančio vaizduojamos srities specialistų – jo būsimų naudotojų – poreikius. Pavyzdys gali būti istorijos skyriaus žemėlapiai, kuriuos sudarant dalyvauja kelios grupės specialistų – kartografų (geografų), istorikų, etnologų ir kt., be to, istorikai dažniausiai nėra susipažinę su teritorinio reiškinių vaizdavimo specifika, o kartografai negali iš karto suvokti istorikų požiūrio ir reikalavimų. Taigi, evoliucinė paradigma vyrauja kuriant sistemas, kur produkto (sistemos) užsakovas ir vykdytojas yra skirtingos organizacijos, be to vaizduojamos realaus gyvenimo sritys yra specifinės, todėl sistemos kūrėjai vieni negali nustatyti reikalavimų. Tokiais atvejais paprastai dar iki įgyvendinimo suderinama tam tikra reikalavimų dalis ir susitariama jos nekeisti. Tai, pavyzdžiui, yra bendrieji kartografiniai reikalavimai (tam tikra kartografinė projekcija, mastelis, tam tikras objektų vaizdavimo būdas) – privalomieji reikalavimai, kuriuos idealiu atveju užsakovai supranta patys ir nebando jų keisti ar astsisakyti. Deja, idealus atvejis gyvenime pasitaiko retai, t.y., arba užsakovo reikalavimų sąrašo nė viena dalis nėra “nepakeičiama”, arba pradiniai reikalavimai yra labai abstraktūs. Dar dažniau užsakovai patys tiksliai nežino, ko jie nori.

Kiekvienai versijai parengti reikalavimai tam tikra prasme yra abstrahuojami arba realizuojama tik jų dalis. Pamatę produkto versiją užsakovai dažniausiai geriau suvokia savo reikalavimus, todėl juos ne tik papildo, bet ir tikslina. Trūkumai šalinami, tačiau naudotojai taip pat geriau suvokia savo poreikius ir nori naujų savybių. Evoliucinis kūrimas pavojingas tuo, kad ciklas iš principo gali tęstis be galo: realizuojant reikalavimų paketą viena produkto versija, pasikeičia patys reikalavimai, todėl nė viena versija reikalavimų visiškai netenkina ir reikalinga dar viena peržiūra. Gali atsitikti ir taip, kad dėl nuolatinių pakeitimų produktas praranda projekte numatytą struktūrą ir nebėra prasmės jį toliau derinti, o tenka kurti iš naujo.Todėl dar prieš pradedant kurti sistemą, reikia apibrėžti, koks yra leistinas atotrūkis tarp produkto ir jam keliamų reikalavimų, t.y., kada produktas “tenkina” naudotoją ir gali būti laikomas užbaigtu. Pati sąvoka “tenkina” yra sunkiai formalizuojama, todėl turi būti numatyti kriterijai, kada reikia nutraukti procesą. Kriterijai gali būti patys įvairiausi (finansiniai, laiko, kokybės ir pan.), tačiau jie paprastai nėra objektyvūs – tiesiog sąlyga, pakankama kad ciklas būtų nutrauktas.

Kitas būdas kontroliuoti versijų skaičių yra jų klasifikavimas pagal tai, kokio pobūdžio pasiūlymai jai gali būti teikiami: korektūra (klaidų taisymui), autorinio originalo projektas (specialiosios informacijos pridėjimui), vertinimui ir pan. Tokiu būdu ir pasiūlymai klasifikuojami į privalomus (pavyzdžiui, klaidų taisymai), pageidaujamus (pavyzdžiui, turinio papildymas) bei papildomus (pavyzdžiui, naujo informacijos sluoksnio pridėjimas) ir nepagrįsti reikalavimai gali būti ignoruojami. Tokių detalumo, pagrįstumo ar kitų slenksčių nustatymas yra reikalavimų projektavimo ir vertinimo strategijos objektas.

Apskritai, evoliucinis požiūris su protingai nustatytu ciklų skaičiumi yra racionalus, o kuriant atlaso komponentus, neišvengiamai atsiranda gyvavimo cikle (korektūros). Deja, užsakovai nėra susipažinę su projektavimo metodais, todėl evoliucinė paradigma neužtikrina toliau minimų principų įgyvendinimo, o kartais net jiems prieštarauja dėl nelogiškų reikalavimų, dėl ko nukenčia produkto kokybė.

Karkaso paradigma. Išskiriama pagrindinė, bendra daugeliui objektų dalis (karkasas) kuri naudojama kaip pagrindas skirtingos informacijos organizavimui.

Šios paradigmos laikomasi, pavyzdžiui, rengiant žemėlapio apipavidalinimo standartą (karkasas bendriausiu atveju yra žemėlapio rėmelis, o visiems teminiams tą pačią teritoriją vaizduojantiems žemėlapiams – kartografinis pagrindas). Pavyzdžiui, prie bendrosios teminio žemėlapio dalies (rėmelio ir kartografinio pagrindo) derinama visa specialioji informacija. Kartografinis pagrindas papildytas teminio žemėlapio sluoksniais taip pat gali būti karkasu panašios loginės struktūros sričių teminiams žemėlapiams.

Teminėje kartografijoje vienas svarbiausių karkaso paradigmos principų yra unifikavimas, kuris, be to, gerai koreliuoja su objektiniu požiūriu.

Reikia pabrėžti, kad nė viena iš šių paradigmų nepaneigia kitos. Modelis (3 pav.) iliustruoja pagrindinius jų skirtumus. Jei kuriamos sistemos idealų modelį pavaizduosime baltu apskritimu, pilka spalva rodo nukrypimus nuo idealaus modelio skirtingose kūrimo stadijose. Kaip matome, laikantis evoliucinės paradigmos, skirtingai nuo kitų, sistemos ribos iapibrėžiamos ne iš karto, o palaipsniui. Idealios sistemos sukurti praktiškai neįmanoma, tačiau galima pasiekti geriausio priartėjimo derinant įvairius sistemos kūrimo būdus.

3 pav. Kartografinio projektavimo paradigmų taikymo schema

Kartografinio projektavimo principai.

Dekompozicija. Norint supaprastinti sudėtingų objektų (struktūrų) kūrimą, reikia juos skaidyti į kiek galima paprastesnes sudėtines dalis – komponentus, ir kiekvieną vykdomą procesą taikyti kiekvienam moduliui atskirai. Tą patį galima pasakyti ir apie sudėtingų procesų ar užduočių vykdymą – jie turi būti skaidomi į paprastas veiklas Tai viena bendriausių metodologinių informacinės sistemos ar produkto kūrimo prielaidų.

Vykdomų procesų požiūriu visi komponentai turi būti to paties lygmens (pavyzdžiui, žemėlapiai, geografinės informacijos sluoksniai ir pan.). Be to, komponentai turi būti savarankiški, t.y., atlikus norimus veiksmus su kiekvienu iš jų, ir sujungus visus rezultatus į vieną visumą, būtų gautas pageidaujamas rezultatas. Skaidymas į komponentus kartojamas tol, kol objektas suskaidomas į primityvias dalis: tokias, kad jas suskaidžius jau nebūtų tenkinamas savarankiškumo reikalavimas. Taikant šį principą, supaprastinami analizės, projektavimo, kūrimo, kokybės kontrolės ir kiti procesai. Geras projektavimas neįmanomas, nesugebant skaidyti sistemos į dalis ir organizuoti tų dalių sąveikos.

Dekompozicijos principą realizuoja, pavyzdžiui, objektinis požiūris: teminis žemėlapis sudarytas iš kartografinio – bendrojo geografinio pagrindo ir teminės informacijos sluoksnių; geografinį pagrindą galima išskaidyti į geodezinio pagrindo, hidrografijos, kelių, gyvenviečių ir kt. sluoksnius; gyvenviečių sluoksnį galima skaidyti, pavyzdžiui, į valstybių sostinių, žemesnio lygio administracinių centrų ir paprastų miestų; jei administarcinis skirstymas žemėlapyje yra tik šių trijų lygių, visos valstybių sostinės žymimos vienodai ir sudaro neskaidomą žemėlapio sluoksnį, sudarytą iš vieno tipo sutartinių ženklų žemėlapio kūrimo požiūriu arba iš “vienodų” vaizduojamų objektų naudotojo požiūriu.

Abstrahavimas. Atlaso ir jo komponentų kūrimo procesai turi būti planuojami ir vykdomi kaip iteraciniai. Kiekvienam komponentui procesas gali būti taikomas keletą kartų ir kiekvieną kartą objektas turi būti nagrinėjamas skirtingu detalumu, t.y., kiekvienos ankstesnės iteracijos metu ignoruojama daugiau detalių, jis labiau apibendrinamas. Iteracijas atitinka abstrakcijos lygmenys, leidžiantys paskirstyti dėmesį ir ir supaprastinti projektavimo, įgyvendinimo bei kai kuriuos kitus procesus. Aukštesniuose abstrakcijos lygmenyse sutapatinami kai kurie žemesniuose lygmenyse skirtingi objektai. Laikantis šio principo, lengviau yra modifikuoti proceso rezultatus – tai atliekama dažniausiai žemesniuose abstrakcijos lygmenyse. Iteracijų skaičių lemia objekto sudėtingumas.

Struktūrizavimas. Procesų eigoje kuriami objektai turi būti konstruojami iš tipizuotų ir patvirtintų elementų, kurie yra gerai apgalvoti, suderinti ir patvirtinti, t.y., išaiškinta kuriamų objektų struktūra (komponentai ir juos siejantys ryšiai). Struktūrizavimo principas pasireiškia sudarant ir naudojant bendruosius sutartinius ženklus skirtinguose žemėlapiuose. Todėl vaizduojamų objektų klasifikacija turi būti gerai apgalvota ir jos parengimas yra viena svarbiausių projektavimo stadijos užduočių.

Unifikavimas. Visi sistemos (taip pat ir atlaso) komponentai turi būti suprojektuoti ir realizuoti laikantis to paties numatyto standarto. Tai daro juos patogius suvokimui ir naudojimui – objektų identifikavimui bei palyginimui. Be to, lengva pastebėti klaidas, trūkumus ir juos ištaisyti kūrimo stadijoje. Standartiniai elementai yra ne tik lengvai atpažįstami, bet ir estetiškai priimtini.

Patogumo naudoti siekimas. Visi sistemos moduliai, produktai ir jų komponentai, ypač žemėlapiai turi būti lengvai suvokiami ir naudojami būtent to naudotojo, kuriam jie skirti. Vieno tipo komponentai turi būti vienodai ir estetiškai apipavidalinti, lengvai palyginami tarpusavyje, neperkrauti informacija, naudojant ribotą skirtingų spalvų ar linijų skaičių. Simboliai turi pagal galimybę realizuoti naudotojui įprastą metaforą. Naudotojo patogumo principą patogiausia realizuoti laikantis evoliucinės paradigmos, t.y., palaipsniui suvokiant naudotojų poreikius (iš esmės patys naudotojai gali formuoti pageidaujamas sistemos savybes).

1.4 Kartografinės informacinės sistemos struktūra

1.4.1 Sistemos duomenys

Duomenų saugykla – tai esybių, jų ryšių, atributų ar kitokios neformalizuotos informacijos rinkinys, saugomas sistemoje tam tikrą laiką. Formalizuota ir kompiuterizuota duomenų saugyklos dalis vadinama sistemos duomenų baze. Duomenų saugyklos fizinė realizacija nurodoma detaliame projekte.

Duomenų srautas – tai esybių, jų ryšių, atributų ar kitokios (nebūtinai formalizuotos) informacijos rinkinys, perduodamas arba tarp procesų, arba tarp proceso ir duomenų saugyklos.

Teminė (dalykinė) sritis – tai realaus gyvenimo sritis, duomenys apie kurią vaizduojami teminiame žemėlapyje. Teminės kartografijos ir teminių sričių fundamentaliųjų mokslų sąlyčio zonoje atliekama naudotojų poreikių analizė, reikalavimų formulavimas ir kartografinis projektavimas.

Į informacinę sistemą nuolat patenka iš išorės ir produktų kūrimo metu yra sukuriami įvairių rūšių duomenys ir informacija. Dvi dideles grupes sudaro bendra projekto informacija, ir pagrindinė (geografinė/kartografinė) informacija, tiesiogiai susijusi su kuriamais produktais. Net ir nesudėtingo kartografijos kūrinio informacinėje sistemoje dalyvaujanti informacija paprastai yra labai įvairi, todėl ji gali ir turi būti klasifikuojama.

Didžiąją dalį kartografijoje naudojamos informacijos sudaro geografinė informacija, tai yra, objektai, turintys apibrėžtą ir išmatuojamą padėtį erdvėje, kaip vieną iš atributų ir vaizduojami žemėlapiuose arba naudojami parengti įvairiems kitiems kartografinių kūrinių komponentams.

I. PAGRINDINĖ INFORMACIJA

1. Skaitiniai duomenys.

Geodezinių matavimų, GPS ir kiti duomenys, t.y., skaitiniai duomenys apie padėtį erdvėje ir/arba laike. Jie vėliau paprastai transformuojami į geografinę informaciją.
Atributinė informacija – tai įvairūs kiekybiškai išreikšti duomenys apie geografinius objektus. Jos rūšis yra statistiniai duomenys – teritoriškai pasiskirsčiusių objektų apibendrintos charakteristikos.

2. Geografinė informacija.

Skaitmeninė geografinė informacija gali būti gaunama tiesiogiai arba įvairiais metodais panaudojant anksčiau sukauptas duomenų bazes.

Vektorinė informacija – tai egzistuojantys vektorinės grafikos projektai, geografinės informacijos sluoksniai, kuriuose vaizduojami diskretūs objektai. Ji gaunama tiesiogiai įvedant objektų koordinates arba vektorizuojant spausdintą kartografinę medžiagą. Pagrindinė vektorinės kartografinės informacijos kategorija yra GIS projektai, kuriuose saugomos ir objektų koordinatės, ir jų atributinė informacija, o kai kuriais atvejais – ir objektų vaizdavimo parametrai.
Rastrinė informacija – tai kosminės ar kitais distanciniais metodais gautos nuotraukos, popieriniai žemėlapiai ar brėžiniai, skaidrės, fotogrametrinė informacija.

Didžioji dalis reikalingų teminiam kartografavimui geografinių duomenų nesaugoma pačioje kartografinėje informacinėje sistemoje, o gaunama iš kitų institucijų (pavyzdžiui, valstybės kadastrų, teminių duomenų bazių ir kt.).

3. Kartografiniai pagalbiniai objektai.

Kiekvienam geografiniam objektui tui būti nurodyta, kaip jis vaizduojamas žemėlapyje. Šiai informacijos kategorijai priklauso sugrupuoti šablonai, sutartinių ženklų etalonai, stiliai, spalvų skalės ir kita kartografiniam vaizdavimui naudojama informacija. Tokie rinkiniai gali būti ir spaudiniai, ir skaitmeniniai.

4. Kita grafinė informacija.

Iliustracijoms skirtos nuotraukos, piešiniai, brėžiniai.
Diagramos, grafikai ir kiti negeografiniai objektai, negeneruojami iš skaitinių duomenų.

5. Tekstai.

Tai žemėlapių aiškinamieji ir aprašomieji tekstai, kurie laikomi struktūriškai vientisais, nors juose gali būti skaitinių duomenų lentelės, iliustracijos ir pan.

6. Daugiaterpės aplinkos (multimedia) objektai.

Ši sąvoka apima priemones pateikti informacijai šiuolaikinių technologijų priemonėmis, kompleksiškai veikiant skirtingus žmogaus pojūčius. Juos galima naudoti skaitmeniniuose variantuose, – tai, pavyzdžiui, audio arba video įrašai, – arba sukurti spaudinio iliustracijoms (trimačiai modeliai).

7. Informacinės sistemos produktai.

Galutiniai produktai. Tai žemėlapiai ir kiti leidiniai (dažniausiai spaudiniai), kurie publikuojami ir platinami naudotojams, toliau nesirūpinant juose pateiktos informacijos atnaujinimu.
Nuolat atnaujinami produktai. Tai atlaso tiražas, elektroniniai, ypač Internete publikuojami žemėlapiai ar kita parengta ir naudotojui pateikiama (dažniausiai skaitmeniniu pavidalu) geografinė informacija, už kurios aktualumą jos kūrėjas lieka atsakingas.

8. Pagalbinė informacija.

Tai produkto informacija, tiesiogiai nesusijusi su geografinių objektų vaizdavimu, bet reikalinga užtikrinti svarbioms jo palaikymo funkcijoms. Jai priklauso programų moduliai (programos tekstas ir sukompiliuotas kodas, naudojamas skaitmeninių žemėlapių funkcijoms palaikyti) bei skaitmeninio vaizdo valdymo ir modifikavimo priemonės – skaitmeniniai šriftai, meniu, įrankių paletės, ir kiti panašūs objektai.

9. Metaduomenys.

Metaduomenys – tai duomenų modelio dalis, kuri yra skirta geografinių duomenų naudotojui tam, kad jis galėtų geografinius ir kitus duomenis greitai identifikuoti, spręsti apie jų tinkamumą naudoti skirtinguose kontekstuose ir tinkamai juos kombinuoti.

II. PROJEKTO INFORMACIJA

Projekto informacija – tai informacija, tiesiogiai nenaudojama žemėlapiui, atlasui ar kartografinei duomenų bazei sukurti, tačiau svarbi visos informacinės sistemos egzistavimui. Projekto informaciją sudaro daugiausiai įvairūs dokumentai, fiksuojantys projekto vykdymo metu sukauptas žinias.

Sutartys.
Planai, darbo grafikai.
Analizės rezultatai, apklausų duomenys.
Specifikuoti reikalavimai.
Projektiniai sprendimai.
Informacinės sistemos statistika.
Ataskaitos.
Apskaitos duomenys.
Įstatymai, standartai, nuostatai, duomenų interpretavimo taisyklės.
Žinios, metodikos.

4 pav. Projekto duomenų tarpusavio priklausomybė

Projekto duomenų modelis nusako, kokia informacija apie kuriamą produktą ir jo kūrimo procesą ir kokiu pavidalu turi būti saugoma, kaip ir kieno naudojama.

Projekto duomenys paprastai nėra transformuojami vieni į kitus. Jų saugojimo būdas neturi didelės reikšmės – tai daugiausia yra dokumentai arba duomenų bazės lentelės; dalis jų gali būti net sunaikinama, sukūrus produktą. Diagramoje (4 pav), parodyta tik šių objektų tarpusavio priklausomybė, t.y., kurie iš jų yra reikalingi kitiems parengti.

Duomenų srautų bendrasis modelis

5 pav. Projekto duomenų srautų modelis. Išoriniai duomenų srautai

Nedetalizuojant paveiksle (5 pav) parodyta, kokie duomenų srautai ateina į vykdančią organizaciją ir kokie srautai, generuojami informacinės sistemos gyvavimo metu, patenka už sistemos ribų. Į projektavimo informacinę sistemą patenkantys dokumentai ar spaudiniai turi būti inventorizuojami, kita informacija įskaitmeninama ir išsaugoma, kad vėliau būtų galima ją naudoti konkretiems rezultatams gauti.

Duomenų srautai gali būti skirstomi į pagrindinius, kuriuos veiklos procesai naudoja tiesiogiai informacinės sistemos tiklams pasiekti ir sistemos palaikymo srautus (tokie, pavyzdžiui, yra duomenų srautai, skirti sukurti atsarginėms duomenų kopijoms, saugoti ir esant poreikiui atkurti arba naikinti duomenis, patikrinti duomenų vientisumui). Palaikymo srautai praktiškai nesusiję su teminės kartografijos specifika.

Informaciniai modeliai, siejantys duomenų srautus ir organizacijos strukūrines dalis bei jų vykdomus procesus, sudaromi trimis abstrakcijos lygmenimis.

Modelis, atspindintis organizacijos ir išorinių esybių ryšius ir duomenų srautus.
Modelis, atspindintis ryšius ir duomenų srautus tarp organizacijos struktūrinių vienetų (skyrių).
Detalus modelis, vaizduojantis ryšius ir duomenų srautus skyrių viduje.

Pirmas ir antras modeliai yra praktiškai vienodi kiekvienai teminės kartografijos darbus vykdančiai įstaigai. Detalus duomenų srautų tarp procesų modelis visada yra susijęs su konkrečia informacine sistema.

Reikalavimai, apribojantys galimus duomenų srautus procesų modeliuose:

Kiekvienas žemiausio lygio procesas turi turėti bent vieną įeinantį duomenų srautą.
Kiekvienas žemiausio lygio procesas turi turėti bent vieną išeinantį duomenų srautą.
Duomenys, apibrėžti išeinančiu duomenų srautu, turi būti gauti transformuojant duomenis iš įeinančių srautų.
Visi įeinančių srautų duomenys turi būti būtini išeinančiu srautų duomenims gauti.
Kiekvienas išeinantis duomenų srautas turi susidėti iš duomenų, kurie naudojami kitų procesų, arba patenka į sistemos išore (ja laikoma ir informacinės sistemos duomenų saugykla).
Duomenų saugykla turi turėti bent vieną įeinantį srautą (tai reiškia, kad turi būti srautas, sukuriantis jos turinį).
Duomenų saugykla turi turėti bent vieną išeinantį srautą (tai reiškia, kad jos turinys yra naudojamas).
Sudėtinių procesų ar objektų įeinantys ir išeinantys duomenų srautai turi būti jų komponentų atitinkamai įeinančių ir išeinančių srautų sumos. Šis reikalavimas taip pat reiškia, kad modeliuoti turi būti pradedama nuo žemiausio lygmens komponentų.

1.4.2 Sistemos procesai ir GCM

Pagrindinės procesų modeliavimo sąvokos.

Veiklos funkcija – tai, ką organizacija, daro ar turėtų daryti ateityje, kad pasiektų savo elementarius tikslus (tikslu laikomas konkretus išmatuojamas rezultatas).
Procesas – sistemos atliekamų veiklos funkcijų visuma, skirta kokybiškai pakeisti sistemos būsenai. Proceso sąvoka priklauso nuo konteksto: skirtingo rango sistemose procesas gali tapti etapu, stadija arba veiklos funkcija.
Etapas – procesų grupė, kuriai pasibaigus gaunamas tarpinis rezultatas.
Stadija – procesų grupė, kuriai pasibaigus gaunamas esminis rezultatas.
Kontrolinis taškas – inspektavimo ar peržiūros momentas, kuris skirtas įvertinti tuo metu gautam konkrečiam rezultatui (techninei užduočiai, projektui, sistemos komponentams) ir tuo pačiu nustatyti bendrą projektavimo informacinės sistemos būklę, kad laiku būtų pastebėti nukrypimai nuo darbų eigos ir kokybės reikalavimų.

Kuriant teminės kartografijos organizacijos informacinį modelį, viena svarbiausių sąvokų yra procesas, kurį galima apibrėžti kaip seką veiklų ir užduočių, kurias atlikus, kuriama sistema pervedama į kitą būseną (pavyzdžiui, techninės užduoties parengimas, leidinio projekto sudarymas, visų atlaso žemėlapių parengimas ir pan.). Procesai, pervedantys informacinę sistemą į kokybiškai naują, prasmingą būseną, yra pagrindiniai, kiti projekto kūrimo procesai (pavyzdžiui, valdymas, tiekimas) yra skirti pagrindiniams procesams palaikyti. Sudėtingi procesai gali būti skaidomi. Tradiciškai susiformavusius ir siūlomi nauji teminės kartografijos projektų kūrimo procesai aprašyti remiantis intuityvia jų samprata ir siekiant suderinamumo su jau egzistuojančiais tarptautiniais standartais.

ISO 12207 programų sistemų gyvavimo ciklo procesus aprašančiame standarte, kuris pagal savo objektą yra artimiausias galimam teminės kartografijos projektavimo informacinės sistemos procesų standartui (galime pastebėti, kad skaitmeninį Atlaso variantą galima taip pat laikyti yra programų sistema), numatyta septyniolika procesų, orientuotų į pagrindines veiklas ir uždavinius. Šie procesai grupuojami į tris kategorijas:

Pagrindiniai (angl.: primary) – procesai, kurie inicijuoja ir vykdo kūrimo, vystymo, operacines ir palaikymo veiklas.
Palaikymo (angl.: support) – procesai, kurie palaiko kitus procesus ir yra svarbūs projektavimo sėkmės ir kokybės užtikrinimui.
Organizaciniai (angl.: organizational) – procesai, kurie vyksta organizaciniame lygmenyje ir yra skirti sukurti kitų procesų infrastruktūrai bei formuoti kvalifikuotam personalui. Tai ir projektavimo koordinavimas bei valdymas, ir resursų valdymas.

Kartografinėje (nacionalinio atlaso) informacinėje sistemoje vykdomi procesai (ypač rengiant jo skaitmeninį variantą) yra panašūs. Analogija yra pakankama, kad galima būtų ja remtis išskiriant ir klasifikuojant teminės kartografijos informacinės sistemos procesus.

Žemiau išvardinti procesai atitinka bendruosius ISO 9001 kokybės valdymo ir užtikrinimo standarto reikalavimus.

A. Pagrindiniai. Tai procesai, kurių eigoje tiesiogiai kuriamas atlasas ar kitas (nebūtinai kartografinis) produktas: specifikacijos, projektai, sistemos komponentai, dokumentai ir pan.

A1. Įsigijimas.

Tai procesas, skirtas įsigyti reikiamai techninei ir programinei įrangai, statistiniams duomenims ar kitiems resursams, reikalingiems atlasui sukurti, bei, jei yra galimybė, gataviems kuriamo atlaso komponentams (skaitmeniniams žemėlapiams, iliustracijoms ir pan.).

Programinės ir techninės įrangos pats įsigijimas kaip procesas nėra labai reikšmingas, nes atliekamas vieną kartą, tačiau ją nuolat reikia atnaujinti didėjant darbų apimtims. Atnaujinimą taip pat priskirsime įsigijimo procesams.

Informacijos įsigijimas – vienas svarbiausių procesų, kuriant atlaso informacinę sistemą. Jis taip pat apima poreikių analizę, reikalavimų nustatymą ir optimalų tiekėjo parinkimą, taigi, yra glaudžiai susijęs su analizės (A3) bei reikalavimų nustatymo (A4) procesais.

Sunkiausiai formalizuojamas procesas yra žinių įsigijimas.

A2. Sutarties pasirašymas

Sutartį bet kokiai sistemai sukurti pasirašo užsakovas su vykdytoju, kurie gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys ar organizacijos. Jie gali būti ir vienos organizacijos nariai. Sutartys gali būti įvairių lygių. Kuriant atlasą, užsakovas ir vykdytojas greičiausiai bus ta pati organizacija; dalį užsakovo teisių gali turėti finansuojanti organizacija, jei tokia yra. atlaso komponentams sukurti sutartys sudaromos tarp vykdančios organizacijos ir fizinių ar juridinių asmenų – autorių.

Pasirašant sutartį, turi būti numatytos formalios procedūros sutarties keitimui, rezultatų aprobavimui ir kitokiam šalių bendravimui.

A3. Analizė ir specifikavimas

Tai procesas, skirtas nustatyti sistemos kūrimo tikslams ir būsimų atlaso naudotojų poreikiams atlaso lygmenyje, bei teminių žemėlapių vaizduojamos srities analizei atlaso struktūrinių komponentų lygmenyje. Šio proceso metu suformuluojamos bendriausios nuostatos, kaip bus kuriamas atlasas, numatomos pagrindinės veiklos kryptys, tikslai ir uždaviniai.

A4. Reikalavimų nustatymas

Tai procesas, kurio metu formuluojami reikalavimai atlasui kaip sistemai bei jo struktūriniams komponentams atskirai. Taigi, reikalavimų nustatymas yra sudėtingas procesas ir jis skyla į etapus, kuriuose reikalavimų detalumas skiriasi. Proceso pabaigoje idealiu atveju turime išsamų pageidaujamų atlaso ir kiekvieno jo komponento savybių aprašą (specifikaciją). Reikia pasakyti, kad teminėje kartografijoje reikalavimų specifikavimas yra labai sudėtingas ir sunkiai formalizuojamas.

A5. Projektavimas

Tai optimalaus atlaso specifikacijos (techninės užduoties) įgyvendinimo būdo parinkimas ir to būdo modeliavimas. Kaip ir reikalavimų nustatymas, šis procesas vykdomas keliais etapais – nuo bendriausio atlaso projekto (eskizo) iki detalaus projekto, aprašančio visas atlaso struktūrines dalis, kuris gali būti naudojamas kaip instrukcijos įgyvendinimui. Tai kritinis procesas atlaso kūrime: geras projektas yra pirmoji ir būtina sąlyga, siekiant gauti gerą rezultatą.

A6. Realizavimas

Tai produkto kūrimas jo projekte numatytu būdu; sudėtingame projekte prasminga atskirai realizuoti jo sudėtines dalis (pavyzdžiui, atskirus žemėlapius), kurios vėliau suderinamos ir sujungiamos projekte numatytu būdu.

Atlaso kūrimo procesas taip pat skyla į aiškiai atskirtus, lygiagrečiai vykdomus procesus, visiškai skirtingus nuo programų sistemų kūrimo procesų. Šioje stadijoje ir yra didžiausi skirtumai, nes pagrindinis darbas yra ne programavimas, o informacijos organizavimas.

A7. Atlaso komponentų integravimas

Šis procesas užbaigia atlaso kūrimą. Jo metu visos gatavos struktūrinės dalys projekte numatytu būdu sujungiamos į suderintą sistemą, kuri paruošiama tiražavimui.

A8. Trūkumų ir klaidų šalinimas

Šis procesas skirtas užtikrinti, kad visi procesų metu sukurti objektai atitiktų jų specifikacijose numatytus reikalavimus bei vidinius ir bendruosius standartus, ir būtų užbaigti plane numatytais terminais. Jis naudoja kokybės kontrolės (B3) procesų rezultatus. Į šį procesą įeina ir žemėlapių turinio teisingumo ir kartografinės kokybės, bei kitų charakteristikų, nebūtinai iš anksto numatytų specifikacijose, užtikrinimas. Šis procesas glaudžiai susijęs su problemų sprendimu ir kokybės valdymu, o naudoja kokybės kontrolės procesų rezultatus (pavyzdžiui, žemėlapių korektūras).

A9. Atlaso informacinės sistemos priežiūra

Tai informacinės sistemos atnaujinimas, pildymas, plėtimas, pakartotinio informacijos panaudojimo užtikrinimas. Šis procesas vyksta visą informacinės sistemos gyvavimo laiką, net ir išleidus vieną atlaso leidimą, nes gali likti klaidos sudarytuose žemėlapiuose, arba informacija pasensta ir nebeatitinka naudotojų poreikių. Priežiūros metu aptinkamos klaidos ir neatitikimai, išsiaiškinamos jų priežastys ir daromi reikalingi duomenų bazės ar kitų projektavimo informacinės sistemos dalių pakeitimai. Jei informacinė sistema gerai suprojektuota, ištaisyti klaidas arba atnaujinti produktą yra palyginti paprasta. Be to, šio proceso paskirtis yra analizuoti situaciją rinkoje, laiku nustatyti naujų leidinių ar atlaso leidimų poreikį ir inicijuoti naujus darbus.

Kai veikianti skaitmeninė sistema (atlasas kompaktiniame diske) pateikiamas naudotojams, jo tolesnė priežiūra praktiškai nereikalinga, nes naudojimas paprastas. Prasmę turi naujų versijų pasiūlymas ir naudotojų poreikių tyrimas, taip pat pastebėtų klaidų ir trūkumų šalinimas naujose versijose.

B. Palaikymo (pagalbiniai). Tai procesai, skirti pagrindinių procesų palaikymui ir rezultatų kokybės užtikrinimui.Vykdant visus pagrindinius procesus, atliekami tie patys pagalbiniai procesai

B1. Dokumentavimas

Tai sistemą kuriant sukauptos informacijos fiksavimo procesas, kuris turėtų būti atliekamas vykdant bet kurį kitą procesą. Dokumentai turi būti rengiami ir apipavidalinami pagal priimtą įstaigos viduje standartą, t.y., vienodai visiems projekto informacinės sistemos dalyviams. Šį procesą galima skaidyti į dokumentų planavimą, projektavimą, sudarymą, redagavimą, keitimą. Korektiškas ir išsamus dokumentavimas yra labai svarbus informacinės sistemos priežiūrai (A9), kaip, beje, ir visiems kitiems procesams.

Šis procesas taip pat persidengia su dalies aiškinamųjų tekstų parengimu, kuris yra kūrimo proceso (A6) dalis . Kartais riba tarp aiškinamųjų tekstų, kaip struktūrinių sistemos komponentų, ir dokumentų nėra griežta (neaišku kaip traktuoti žemėlapių legendas ir kai kuriuos kitus tekstus. Projekte turi būti suformuoti vidiniai dokumentavimo standartai, nustatantys dokumentų turinį, struktūrą, apipavidalinimą ir kt.

B2. Konfigūracijos valdymas

Tai procesas, kuriuo siekiama, kad bet kuriuo laiko momentu kuriamo produkto informacinėje sistemoje būtų visos jos sudėtinės dalys ir kad tos dalys būtų tarpusavyje suderintos, kitaip sakant, visos informacinės sistemos komponentų saugojimas ir tvarkymas. Šio proceso eigoje nustatoma, kaip sistemos objektai identifikuojami, kaip komponentai jungiami į struktūras, kaip tikrinamas struktūrų ar kitų kompleksinių objektų išsamumas, korektiškumas ir neprieštaringumas; vykdoma sistemos komponentų apskaita, kuri leidžia lengvai aptikti klaidas ir jų išvengti. Pavyzdžiui, visi Lietuvos žemėlapiai sudaromi naudojant tuos pačius geografinius pagrindus iš paruošto rinkinio, taigi, to, žemėlapio geografinis pagrindas yra jo identifikuojamas komponentas. Tai leidžia atskirai vertinti geografinius pagrindus, ir užtikrinus rinkinio korektiškumą, juos naudoti nesigilinant į detales; užtenka įsitikinti, kad vienas ar kitas pagrindas yra tinkamas duotam žemėlapiui.

Šio proceso eigoje taip pat nustatoma ir kokia tvarka ir kam turi būti teikiami komponentų pakeitimo pasiūlymai, atlikti pakeitimai registruojami (taip pat registruojamos objektų versijos). Tokia apskaita turi būti vykdoma nuolat, ypač ji aktuali kalbant apie statistinius duomenis. Dokumentai turi atspindėti, kas, kada, kokiu tikslu, kur ir kokius pakeitimus darė, bei kas juos aprobavo.

Išleidžiamos naujos produkto versijos skiriasi daugiausia pateikiamos informacijos naujumu. Šiuo metu sunku pasakyti, kiek laiko praktiškai turi praeiti, kad atsirastų naujo nacionalinio atlaso poreikis; bet kuriuo metu turi būti kaupiama ir tvarkoma visa nauja informacija, todėl naujos produkto versijos parengimas nėra sudėtingas, jei konfigūracijos valdymas nesibaigia išleidus atlasą. Kadangi šiam procesui priskiriamas ir vienos srities informacijos vienetų skirtingais laiko momentais registravimas, todėl jis yra glaudžiai susijęs su kūrimo ir kitais procesais, ypač informacinės sistemos palaikymu (A9).

B3. Kokybės kontrolė

Procesas, analogiškas kokybės užtikrinimo procesui programų sistemų inžinerijoje. Kadangi neįmanoma suformuluoti detalių reikalavimų pateikiamai informacijai, dėl jos sudėtingumo ir įvairumo, šis procesas tradiciškai nesiejamas su geografinės informacijos kokybės užtikrinimu. Geografinės informacijos tikslumui ir išsamumui teminiuose žemėlapiuose turėtų būti skiriama ne mažiau dėmesio, negu kartografinei kokybei. Kokybės kontrolės procesus galima klasifikuoti:

B3.1 Vertinimas. Tai procesas, kuriuo siekiama nustatyti, ar sistema (arba jos techninė užduotis, projektas) tenkina realius jos naudotojų poreikius. Vertinimo būdas parenkamas priklausomai nuo vertinamo objekto. Pavyzdžiui, projektui turi būti nustatyta, ar jis formaliai susietas su reikalavimais, ar reikalavimai įgyvendinti projekte, ar pagrįsti projektiniai sprendimai; atlaso komponentams – ar juose realizuoti visi projektiniai sprendimai, ar jie tinkamai apipavidalinti ir pan., ar struktūrinės objekto dalys sujungtos korektiškai.

B3.2 Peržiūra. Tai procesas, kuriuo siekiama patikrinti, ar atlaso kūrimas vyksta pagal iš anksto numatytą planą, ar gauti visi plane numatyti rezultatai, o jei to nėra, išaiškinti nukrypimų nuo darbų eigos priežastis. Atliekamas informacinės sistemos būsenos įvertinimas kurioje nors projektavimo fazėje valdymo ir techniniu požiūriais

B3.3 Inspektavimas. Tai procesas, kuriuo siekiama patikrint, ar kuriant atlasą, nenukrypstama nuo naudojamų standartų, bei reikalavimų, numatytų techninėje užduotyje, sutartyse ar kituose dokumentuose. Jis atliekamas tada, kai sistemos kūrimo eigoje gaunamas koks nors konkretus rezultatas (projektas, sistemos struktūrinė dalis).

B3.4 Testavimas. Šis procesas beveik išimtinai susijęs su skaitmeniniu atlaso variantu, konkrečiai – su atlaso struktūrą palaikančia programa. Testais tikrinamas programos veikimo korektiškumas.

Vertinimo ir inspektavimo procesai žemėlapiams ar tekstams yra analogiški tradicinėms korektūroms.

B4. Problemų sprendimas

Tai procesas, kuriuo siekiama išanalizuoti priežastis, trukdančias planuotai darbų eigai ir jas pašalinti. Visos aptiktos problemos turi būti dokumentuojamos, nustatomi jų sprendimo prioritetai, kurių kriterijai turi būti numatyti anksčiau. Šiam procesui priklauso ir nustatymas, kas, kada ir per kiek laiko turi atlikti kokybės vertinimų rezultatų analizę, taip pat iškilusių konfliktų racionalus sprendimas.

Labai didelė tikimybė konfliktų tarp ekspertų, autorių ir kartografų dėl informacijos kokybės ir vaizdavimo būdų, kurie nėra iki galo standartizuoti. Jų sprendimui turi būti numatytas scenarijus (daugelio nuomonių integravimo ir optimalaus sprendimo paieškos problema yra vienas iškilusių, bet šiame darbe dar nebandomų spręsti uždavinių).

B5. Patvirtinimas

Šio proceso metu kartografuojamų sričių ekspertų bei naudotojų ir vykdytojų atstovų bendra komisija sprendžia, ar atlasas visiškai patenkina naudotojų poreikius, t.y., priimamas galutinis sprendimas dėl atlaso (kai kuriais atvejais – tik atskiro žemėlapio) kūrimo užbaigimo.

Kurdami kai kuriuos specifinius atlaso komponentus, projektuotojai privalo suvokti, ko iš jų tikisi būsimieji naudotojai, o naudotojai turi suprasti specifikacijas, kad galėtų produktą įvertinti. Todėl gali būti reikalingas kartu atliekamas komponento ar net jo projekto aprobavimas.

B6. Produkto tiražavimas ir platinimas

Tai daugiausia techninis ir gerai apibrėžtas procesas, praktiškai retai reikalaujantis iš anksto parengtos strategijos; užtenka projekte numatyti tiražavimo būdą, finansavimą, terminus ir resursus, tai pat inicijuoti reikiamas sutartis.

C. Organizaciniai. Tai procesai, skirti sukurti kitų procesų infrastruktūrai bei formuoti kvalifikuotam personalui. Tai ir projektavimo koordinavimas bei valdymas, ir resursų valdymas.

C1. Sistemos gyvavimo ciklo modelio ir plano sudarymas

Šis procesas susijęs su analizės (A3) ir eskizinio projektavimo procesais ir remiasi jų rezultatais. Jo tikslas yra numatyti projektavimo metu vykdomų darbų eilės tvarką ir santykį, t.y., sudaryti bendriausią modelį procesų valdymui. Apie gyvavimo ciklų modelius detaliai rašoma 2.3.2 skyriuje. Nuo korektiško modelio sudarymo priklauso projektavimo valdymo efektyvumas.

C2. Projektavimo grupės formavimas

Šio proceso eigoje nustatoma, kiek ir kokios kvalifikacijos specialistų reikės atlasui parengti, paskirstomos atsakomybės, suformuojama projekto vykdytojų grupė ir numatomi būsimi atlaso dalių autoriai, konsultantai ir kiti veiklos dalyviai. Be to, esant reikalui, formuojamos naujos grupės projekto vykdymo metu (šiuo atveju procesas glaudžiai susijęs su projekto resursų valdymu C3.3).

C3. Projektavimo valdymas

Tai visų procesų planavimo, vykdymo, priežiūros, kontrolės bei šių procesų rezultatų aprobavimo procesas. Jį prasminga skaidyti į sudėtines dalis.

C3.1. Reikalavimų valdymas

Šio proceso eigoje tikrinama,ar sutartyje bei techninėje atlaso užduotyje reikalavimai suderinti tarpusavyje ir neprieštaringi, ar tie reikalavimai yra pagrįsti, konstruktyvūs ir įgyvendinami realiomis sąlygomis, ar jiems įgyvendinti nėra juridinių, ekonominių, technologinių kliūčių.

C3.2. Procesų valdymas

Turi užtikrinti, kad būtų parengti visų komponentų kūrimo darbų grafikai , suplanuoti ir laiku vykdomi visi procesai, ypač kokybės kontrolės ir problemų sprendimo procesai, t.y., kartu tikrinamas kiekvieno sistemos kūrimo žingsnio korektiškumas. Taip pat turi patikrinti,ar visi procesai aprūpinti visais reikalingais resursais.

Teminės kartografijos procesų valdymas yra sudėtingas, nes tenka koordinuoti darbą daugelio specialistų, tiesiogiai nepavaldžių organizacijai (autorių, konsultantų), darbą.

C3.3. Resursų valdymas

Patikrinama, ar sistemos kūrėjai aprūpinti visa reikiama technine, programine įranga, ryšiais, bei kitais resursais; ar jie visi gauna reikiamą informaciją. Šis procesas taip pat turi užtikrinti, kad vykdytojai turėtų reikiamą kvalifikaciją.

C3.4. Kokybės valdymas

Turi būti numatyta, kaip kokybė bus vertinama, apibrėžtos vertinimo procedūros, išskirti reikiami resursai, sudaryti kokybės kontrolės grafikai ir paskirti vykdytojai, reglamentuota tikrinimo rezultatų pateikimo forma. Verifikuojamos sutartys, reikalavimai, projektiniai sprendimai, sistemos komponentai, inicijuojami kokybės kontrolės procesai.

C3.5 Infrastruktūros palaikymas

Tai pagalbinis procesas, skirtas kurti ir palaikyti kitų procesų infrastruktūrai: darbo priemonėms, technologijoms, standartams.

C4. Mokymas

Šio proceso paskirtis – užtikrinti, kad procesus vykdantys asmenys įgytų tam reikalingas žinias bei įgūdžius, pagal C2 procese nustatytus specialistų kvalifikacijos reikalavimus.

Procesai GCM gali būti grupuojami įvairiai. Laikantis klasikinio tiesinio gyvavimo ciklo modelio (priedo P1-1 pav.) išskiriamos tokios pagrindinės stadijos.

Analizė ir specifikavimas.

Šioje stadijoje suformuojama sistemos idėja arba gaunamas užsakymas, susijęs su tam tikros naudotojų grupės poreikiais. Pagrindinės veiklos šioje stadijoje yra:

transformuoti sistemos tikslus į konkrečius reikalavimus,
numatyti galimus informacijos įsigijimo variantus ir parinkti optimalų,
numatyti sistemos apribojimus ir sudaryti sąmatą.

Tam reikia nustatyti kartografavimo ribas, sudaryti preliminarų atlaso struktūros planą, parengti duomenų kaupimo strategiją. Tai apskritai yra sudėtingas uždavinys, kuris atliekamas bendradarbiaujant su įvairių sričių ekspertais.

Ištyrus atlaso naudotojų poreikius ir vaizduojamų sričių specifiką, formuluojami reikalavimai atlaso informacinei sistemai ir atliekama jų įgyvendinamumo analizė.

Apibrėžus poreikius, gali paaiškėti, kad reikalingas atlasas ar atlaso komponentas jau yra sukurtas. Tuo atveju specifikavimas, projektavimo ir kūrimo stadijos turi prasmę kaip papildomų reikalavimų specifikavimas ir jų įgyvendinimas, produkto pakeitimai. Kitais atvejais turint parengtą techninę užduotį atlasui sukurti (t.y. jo specifikaciją), galima pereiti prie jo projektavimo.

Analizės stadijos pagrindiniai rezultatai yra projektavimo planas su numatytais terminais ir parengta atlaso specifikacija (ją sudaro daugiausia užsakovo reikalavimai, kurie, kaip taisyklė, yra abstraktūs).

Projektavimas.

Eskizinio projektavimo etape numatoma sistemos struktūra ir preliminarus informacijos turinys (t.y., pagrindinės žemėlapių temos ir jų išdėstymo būdas, tekstai ir iliustracijos, skaitmeniniame variante galimos multimedia priemonės, kaip animacija ar garso įrašai). Eskizinio projektavimo metu pagrindinis dėmesys skiriamas skaitmeninio atlaso ar leidinio struktūrai. Šio etapo rezultatas yra eskizinis atlaso projektas – dokumentas, kuris patvirtinamas ir laikomas pagrindu detaliam projektui parengti.

Detalus projektas apima visus struktūrinius atlaso vienetus, jų turinį bei organizavimo būdą, kartografinio vaizdavimo būdus, reikiamų duomenų kaupimo strategiją, duomenų saugyklos projektą, naudotojo interfeiso projektą (arba grafinį apipavidalinimą spausdinto leidinio atveju) ir kt. Detalus projektas apima paties atlaso ir jo informacinės sistemos projektą. Atlaso detalus projektas yra dokumentas, išsamiai nusakantis, kas ir kaip turi būti sukurta, be to, užfiksuoti pasiūlymai turi būti ekonomiškai, finansiškai ir techniškai pagrįsti.

Kai kurių specializuotų žemėlapių autorinių originalų parengimas, skirtingai nuo tradicinio požiūrio, taip pat yra detalaus projektavimo, o ne sistemos kūrimo dalis – tai projekto dalis, vaizduojama grafiškai arba vienareikšmiškai aprašomas informacijos išdėstymas ir vaizdavimo būdai žemėlapyje. Deja dėl veiklos specifikos neįmanoma numatyti visų autorinio originalo smulkmenų, todėl neišvengiamai paskutinė neapibrėžta projektavimo proceso dalis vyksta jau sistemos įgyvendinimo metu, t.y. persipina su kūrimo procesu.

Projektavimas apima ne tik atlasą ir jo komponentus, bet ir dokumentų, testų projektavimą, apmokymo planavimą ir kitas veiklas, kurių šiame modelyje nenagrinėsime.

Užbaigus projektavimo stadiją, pereinama prie sistemos kūrimo.

Kūrimas.

Šios gyvavimo ciklo stadijos rezultatas yra atlasas tokiu pavidalu, kokiu jį gaus naudotojas. Dėl atlaso specifikos, ši stadija skyla į dvi: iš pradžių turi būti sukurti, atskirai patikrinti ir patvirtinti visi atlaso komponentai (žemėlapiai, tekstai, visa papildoma ir pagalbinė informacija). Tik po to pagal projektą jie jungiami į modulius, jungimo būdas aprobuojamas ir atlasas parengiamas spaudai arba tiražavimui kompaktiniuose diskuose.

Kūrimo stadijoje išskirti aštuoni etapai, kurie tiesiniame modelyje (priedo P1-1 pav.) pavaizduoti nuosekliai sekantys vienas po kito (idealus atvejis). Grįžtamieji ryšiai leidžia įsivaizduoti situaciją, kai šių etapų darbai vykdomi bet kuriuo kūrimo metu.

Kaip ir kitose stadijose, numatyti kontrolės taškai gavus konkrečius ir įvertinamus rezultatus etapų pabaigoje.

3.1. Atlaso komponentų ir duomenų įsigijimas

Šiame etape perkami, atrenkami, suskaičiuojami, kuriami ar kitu būdu gaunami bei digitalizuojami projekte numatyti duomenys, t.y. žemėlapių sluoksniai, tekstai, iliustracijos ar kiti objektai. Atlaso komponentų įsigijimas taip pat yra šio etapo veikla. Etape galima išskirti pagrindines vykdomas veiklas:

Duomenų įsigijimas.
Duomenų atrinkimas ir tvarkymas.
Duomenų pervedimas į skaitmeninį formatą (digitalizavimas).
Duomenų kokybės vertinimas.
Duomenų tikrinimas (ar teisingi ir neprieštaringi).
Duomenų verifikavimas (ar atitinka projekte numatytą formą).
Duomenų inventorizavimas ir išsaugojimas duomenų saugykloje.

3.2. Komponentų kūrimas

Tai – atlaso žemėlapių, tekstų ir kitų komponentų įgyvendinimas pagal projektą. Be abejo, svarbiausias ir sudėtingiausias yra žemėlapių kūrimo etapas. Nors iš esmės viskas turi būti numatyti detaliame žemėlapio projekte, kai kurie sprendimai, nenurodyti projekte ar autoriniame originale, gali būti priimami darbo eigoje, bet vėliau gali tekti juos peržiūrėti. Apskritai, teminio žemėlapio kūrimo ciklas pakartoja visos informacinės sistemos gyvavimo ciklą mažesniu masteliu.

Komponentų kūrimo etapas gali būti praleistas tik jei gatavas produktas gali būti surenkamas iš anksčiau parengtų komponentų (faktiškai tai nustatoma jau analizės metu, bet ir tuo atveju vistiek kuriamas sistemos projektas).

3.3. Komponentų derinimas

Laikoma, kad įmanoma sukurti visus atlaso komponentus atskirai, ir tik po to juos sujungti į modulius (pavyzdžiui, žemėlapis, aiškinamasis tekstas, legenda, papildomi elementai – diagramos, iliustracijos – turi sudaryti vieningą visumą tiek prasmės, tiek vaizdavimo atžvilgiu), be to, vienos temos ar teritorinio vieneto žemėlapiai turi būti panašiai apipavidalinti identifikavimui ir turėti panašų teminės informacijos krūvį. Tam ir reikalingas derinimo etapas. Teoriškai derinimą atskirti nuo kūrimo įmanoma, jei visiškai nebūtų nukrypstama nuo detalaus projekto. Praktiškai derinimas dažniausiai pradedamas dar neužbaigus visų modulio komponentų.

3.4. –3.5. Programos ir maketo kūrimas

Šiame etape realizuojama atlaso struktūra: skaitmeniniam atlasui ją palaiko programa, sudaranti galimybę kompiuterio ekrane pereiti nuo vieno informacijos vieneto prie kito tam tikru projekte numatytu būdu; maketas nusako informacijos spausdintame leidinyje organizavimo būdą ir bendrą apipavidalinimą.

3.6. –3.8. Komponentų integravimas

Suderintos sistemos sudėtinės dalys integruojamos į informacijos vienetus. Toks informacijos vienetas spausdintame atlase yra, pavyzdžiui, vienai temai skirtas puslapis, kuriame išdėstyti žemėlapiai ir papildoma bei pagalbinė informacija (komponentai išdėstomi makete). Skaitmeniniame atlase toks modulis atitinka ekrano puslapį (programos objektai susiejami su konkrečiais failais ar duomenų bazės įrašais). Baigus visų dalių integravimą, struktūriškai testuojama visa sistema, tikrinamas jos neprieštaringumas, suderinamumas, šalinami trūkumai. Šis etapas yra vienintelis, kurio negalima praleisti sistemos kūrimo stadijoje. Peržiūra ir aprobavimas, kokybės vertinimas bei, sujungus komponentus, produkto parengimas tiražavimui taip pat priklauso šiam etapui.

Pirmosiose trijose stadijose atlasas nagrinėjamas skirtinguose lygmenyse: reikalavimai, projektas (eskizinis ir detalus), gatavas produktas.

Eksploatavimas.

Šiai stadijai priskiriami produkto tiražavimo, leidybos ir informacinės sistemos tolesnio naudojimo bei priežiūros procesai. Kilus poreikiui keisti, atnaujinti sistemą, ar sukurti naują produktą, vėl grįžtama į analizės stadiją. Atlaso turinio pildymas, struktūros plėtimas ir kiti pakeitimai faktiškai pradedami eksploatavimo metu.

Tiesiniame modelyje (priedo P1-1 pav.) parodyta, kokiose stadijose vyksta aukščiau išvardinti procesai ir kokie yra pagrindiniai rezultatai, gaunami stadijų pabaigoje (jiems įvertinti numatyti sistemos kūrimo kontroliniai taškai, sutampantys su planuotais rezultatų gavimo momentais).

Pagrindinis tiesinio modelio trūkumas yra tas, kad jis aprašo sistemos kūrimo procesus tiesiškai, t.y. laikoma kad jie nuosekliai vyksta vienas po kito. Tiesa, numatyti keli galimi veiklos scenarijai, kurie numato galimus grįžimus į buvusias stadijas arba kai kuriais atvejais nebūtinus gyvavimo ciklo etapus. Tačiau modelyje niekaip neatsispindi lygiagretus procesų vyksmas. Tuo tarpu jau vien prielaida, kad reikalavimai sistemai gali būti visiškai suformuluoti analizės stadijoje ir vėliau nebekeičiami, yra nereali. Taip pat ir kitos stadijos gali būti atskirtos tik idealiu atveju, kai kuriama sistema yra identiška kuriai nors jau egzistuojančiai ir visi galimi veiksmai ir įvykiai iš anksto žinomi. Todėl lygiagrečiai reikia naudoti ir spiralinį informacinės sistemos modelį.

Tęstinio kartografinio kūrinio informacinės sistemos spiraliniame gyvavimo ciklo modelyje (priedo P1-2 pav.) išskirtos tokios procesų kategorijos.

1. Analizė

Tai procesai, skirti išsiaiškinti sistemos kūrimo tikslams bei sąlygoms ir informacijos kaupimui.

Poreikių ir tikslų analizė.

Veiklos krypčių ir apribojimų analizė.

Rizikos ir alternatyvų analizė.

Dalykinių sričių analizė.

Bendra peržiūra:

· įvertinti kaip reikalavimai atitinka pasiūlymus,

· įvertinti kaip sistemos būsena atitinka planą,

· tikrinti darbų vykdymo grafiką

· įvertinti sistemos atitikimą standartams,

· įvertinti pasiruošimo naujam vystymo etapui lygį.

Konkurencijos ir poreikių tenkinimo kokybės vertinimas.

Informacijos įsigijimas arba atnaujinimas.

Ryšių su naudotojais palaikymas.

2. Projektavimas

Sistemos projektavimo procesai.

Informacinės sistemos projekto plano parengimas.

Atlaso projekto vykdytojų grupės formavimas.

Projekto GCM sudarymas.

Informacinės sistemos projekto parengimas.

Produkto projekto parengimas.

Kokybės vertinimo kriterijų nustatymas.

Kiekvienas iš šių procesų gali būti detalizuotas keletu lygių.

3. Kūrimas

Sistemos kūrimo ir valdymo procesai.

Projekto plano įgyvendinimas.

Reikalavimų nustatymas.

Vidinių organizacijos standartų kūrimas.

Projekto įgyvendinimas.

Produkto integravimas ir testavimas.

Sistemos priežiūra.

4. Palaikymas

Šiuos procesus įvairiose gyvavimo ciklo stadijose naudoja kiti procesai (organizacijos viduje ir išoriniai)

Dokumentavimas.

Sistemos konfigūracijos valdymas.

Produkto kokybės užtikrinimas.

Informacinės sistemos duomenų bazės priežiūra.

Problemų sprendimas.

5. Organizavimas

Tai procesai, skirti apibrėžti organizacijos veiklos tikslams ir sukurti procesus bei resursus, reikalingus tiems tikslams pasiekti, bei užtikrinti bendrą tų resursų naudojimą (organizacijos infrastruktūra).

Darbų inicijavimas.

Darbų plano sudarymas.

Aprūpinimas priemonėmis sistemos kūrimui (resursais).

Resursų skirstymas.

Procesų koordinavimas.

Kokybės valdymas.

Rezultatų vertinimas.

Mokymo organizavimas.

Sudarymas sąlygų pakartotiniam sistemos naudojimui.

Kitos stadijos planavimas.

Priedo P1-2 paveiksle penki diagramos sektoriai atitinka penkias procesų kategorijas. Be to, palyginimui spalvomis išskirti sektoriai atitinka keturias tiesinio modelio stadijas. Taigi, spiralinis modelis yra tiesinio apibendrinimas: kiekviena spiralės vija tarsi pakartoja pagrindines tiesinio modelio stadijas. Projektavimo ir kūrimo kategorijos procesai apskritai vyksta beveik analogiškai tiesiniam gyvavimo ciklo modeliui.

Pagrindinis skirtumas yra tas, kad visuose penkiuose sektoriuose ant vienos spiralės vijos parodyti penkių kategorijų procesai laikomi vykdomais lygiagrečiai, o viena spiralės vija atitinka vieną kokybinio sistemos vystymosi stadiją. Skirtingai nuo tiesinio modelio, žemėlapio kūrimo procesas nėra izoliuotas; jis susijęs su visų kitų kategorijų procesais ir daro įtaką jų rezultatams.

Užbaigus konkretų produktą, informacinė sistema vystoma toliau ir tie patys procesai kartojami naujam produkto tiražui parengti ar sistemos vystymui, taigi, spiralinis modelis yra atviras ir gerai atspindi gyvavimo ciklų pasikartojimą kiekybiškai ir kokybiškai aukštesniuose lygmenyse (evoliuciją).

Spiralės spindulys rodo didėjančias resursų ir laiko sąnaudas, reikalingas veikloms vykdyti, o taip pat auganti sistemos sudėtingumą. Viename sektoriuje procesai gali būti grupuojami į nuosekliai vykdomus etapus. Kampinė koordinatė vaizduoja sistemos kūrimo proceso eigą.

Tas pats procesas paprastai vykdomas keliomis iteracijomis, pavyzdžiui, pradėjus kurti sistemą, planuojami reikalingi resursai, tuo pat metu rengiamas atlaso kūrimo planas ir analizuojama situacija. Geriau įsivaizduojant poreikius, resursų planas peržiūrimas ir t.t., kol įsitikinama plano tikslingumu ir galima įsigyti ar skirstyti numatytus resursus. Taip pat atlaso projektas yra peržiūrimas keletą kartų ir keičiamas, tobulinamas priklausomai nuo kitų kategorijų procesų rezultatų – tai yra, taip, kaip realiomis sąlygomis atliekamas projektavimas, tik ne chaotiškai, bet planingai, pagal numatytus terminus ir kitus kriterijus. Sistemos gyvavimo ciklo stadijos gali tapti kritinėmis, jei nėra patirties iškilusioms problemoms spręsti, neturima informacijos sprendimams pagrįsti ir pan. Tokioms situacijoms išvengti atliekama rizikos analizė ir vertinamos galimos alternatyvos.

Daugelis procesų parodytų modelyje yra abstraktūs ir vykdomi beveik visose sistemos vystymosi stadijos. Suskaidžius juos į konkretesnes veiklas, modelis būtų vaizdesnis: tarpusavyje susijusios veiklos (pavyzdžiui, teminio žemėlapio vaizduojamos srities analizė, specifikavimas, projekto parengimas, kūrimas ir dokumentavimas) išsidėstytų vienoje spiralės vijoje, o veiklos, naudojančios kitų veiklų rezultatus kaip pradinius duomenis, griežtai atsiskirtų: pavyzdžiui, kaip ir parodyta paveiksle, neatlikus informacinės sistemos tikslų analizės, nėra prasmės nustatinėti galimas veiklos kryptis ar pradėti aprūpinimą resursais. Tačiau informacinės sistemos GCM sudarymas, reikalavimų specifikavimas, dokumentavimas ir resursų skirstymas gali vykti skirtingose grupėse tuo pačiu metu.

6 pav. Kartografinės GIS funkcionavimo schema – geografinių duomenų apdorojimo dalis

Sistemai vystantis pasiekiama nauja stadija (sektoriaus dalis su didesniu spinduliu), kurioje gali vykti kiti tos pačios kategorijos procesai. Perėjimo momentas kiekviename sektoriuje priklauso nuo to, kaip vyksta kitų kategorijų procesai, tačiau griežtai susieti negalima, todėl modelis pavaizduotas kaip spiralė, o ne uždari koncentriški apskritimai. Modelis yra tolydus, sistemos vystymosi vienos ar kitos kategorijos procesų atžvilgiu lygį rodo spiralės spindulys atitinkamame sektoriuje.

Produktas gaunamas pasibaigus kūrimo kategorijos procesų ciklui, bet sistemos vystymasis tuo nesibaigia. Sistemos dalis, susijusi su konkretaus produkto informacine sistema, tampa bendros informacinės sistemos dalimi.

Kartografinės IS dalis yra vidinė geografinės informacijos apdorojimo sistema, kuriai būdingi tradiciniai geografinių duomenų valdymo procesai (6 pav.). Šioje sistemoje vykstančius procesus galima apibendrinti į vieną – “Geografinių duomenų apdorojimo” – procesą.

1.4.3 Sistemos agentai

Agentas (dar naudojami terminai vaidmuo, rolė) – tai esybė veikianti organizacijoje – asmuo, jų grupė ar organizacijos padalinys turintis pareigas arba rolę informacinėje sistemoje; t.y., atliekantis kurio nors proceso valdymą, vykdymą ar kontrolę. Abstraktesniame modelyje agentas atitinka apibrėžtą veiklos funkcijų grupę.

Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, koks gyvavimo ciklo modelis taikomas, sistemos kūrimo procese dalyvauja trys pagrindiniai agentai – fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar pan.: užsakovas, kūrėjas ir naudotojas. Bendriausiu atveju, tai – skirtingos organizacijos, kurių santykiai reglamentuojami sutartimis.

Užsakovas – asmuo ar organizacija , kuri sistemą ar produktą įsigyja, arba produktas yra kuriamas užsakovui pavaldaus kolektyvo.
Vykdytojas – asmuo ar organizacija, atliekanti analizę, projektavimą ir kūrimą.
Naudotojas – asmuo ar organizacija, kuris naudoja sistemą ar produktą savo poreikiams tenkinti. Kartografinės IS naudotojai yra kartografinės produkcijos kūrėjai. Galima išskirti skirtingas Lietuvos nacionalinio atlaso naudotojų grupes: mokslininkai, moksleiviai, studentai, plačioji visuomenė ir pan.

Yra trys kuriamos sistemos lygmenys, kuriuose dalyvauja skirtingi agentai..

Strateginis. Pavyzdžiui, užsakovas arba investuotojas analizės stadijoje numato, kiek sistema kainuos, kokia bus nauda, per kiek laiko atsipirks.
Taktinis. Šio lygmens agentai, pavyzdžiui, projekto vadovas kontroliuoja padalinių veiklą, žino veiklos schemą, užduotis ir jų vykdymo tvarką, bet nesigilina į technines įgyvendinimo detales. Nacionalinio atlaso sistemą jie formuoja pagal suvoktus naudotojų poreikius, tačiau koncentruoja veiklą ne į atlase pateikiamos informacijos turinį, o į jos logišką organizavimą, neprieštaringumą, vientisumą.
Realizavimo. Tai agentai, sukuriantys konkrečius projekto rezultatus. Jie vykdo skirtingo lygmens technologines operacijas, apdoroja atlase pateikiamą informaciją, tačiau gali nežinoti apie kitas vykdomas operacijas ar kūrimo eiga apskritai.

Idealu, kai visi agentai turi tą patį požiūrį į tai, kas, ką ir kaip turi daryti, kad naudotojų poreikiai būtų patenkinti geriausiu būdu. Praktiškai, tie požiūriai nesutampa ir juos suderinti sunku net ir naudojant tokią abstrakčią produktų kūrimo vykdymo schemą, kokia yra gyvavimo ciklo modelis (vargu ar prasminga griežtai standartizuoti gyvavimo ciklo modelį skirtingoms sistemoms). Be to, derinant skirtingus požiūrius, kaip tik ir atrandami geriausi problemų sprendimo būdai: vienašaliai sprendimai paprastai nėra optimalūs. Todėl būtina standartizuoti gyvavimo ciklo modelio dalyvių tarpusavio santykių sampratą ir tuos santykius reglamentuoti.

Su anksčiau išvardintais pagrindiniais procesais siejamos tam tikros funkcijas, jų vykdymo taisyklės, ir nustatoma, kas kurį procesą turi vykdyti. Beje, pagrindinių, palaikymo ir organizacinių procesų traktavimas turi būti vienodas – tos pačios peržiūros, inspektavimo ir kt. procedūros taikomos žemėlapiams, kitiems atlaso komponentams, dokumentams ir pačiam atlasui. Tą žinant, neturėtų kilti nesusipratimų dėl terminų naudojimo.

Nacionalinio atlaso informacinėje sistemoje be trijų jau minėtų pagrindinių, išskirti ir kiti agentai, susieti su sistemos procesais (1 lentelė). Bendra šių atlaso kūrimo ciklo dalyvių schema, kuri kartu yra ir organizacijos struktūros modelio dalis, parodyta 7 paveiksle.

1 lentelė. Atlaso gyvavimo ciklo pagrindiniai agentai ir jų funkcijos

Agentas	Pagrindinės funkcijos	Procesas
*Strateginis lygmuo*
Užsakovas	Inicijuoti projektą Parengti sutartį su vykdytoju Aprobuoti pagrindinius rezultatus	B5
Vykdytojas (institucijos arba projekto vadovas)	Parengti ir pateikti pasiūlymus užsakovui Vykdyti derybas dėl sutarties sąlygų Pasirašyti sutartį	A1, A2, B5, C2, C3.3, C3.5
*Taktinis lygmuo I (projekto valdymo grupė)*
Projekto vadovas	Parinkti ar sukurti informacinės sistemos GCM ir projekto planą Aprobuoti esminius rezultatus Koordinuoti projekto valdymo grupės ir atlaso redkolegijos darbą. Spręsti problemas	A1, A2, A3, A9, B4, B5, C1, C2, C3
Projekto koordinatorius	Įgyvendinti projekto planą ir stebėti veiklas Organizuoti rezultatų ir pažangos vertinimus Aprobuoti tarpinius rezultatus Sekti naudotojų poreikių kitimą Formuluoti užduotis naujiems kūriniams Atnaujinti duomenų bei žinių bazes Valdyti sistemos konfigūraciją ir sprendimų dokumentavimą	A9, B1, B2, B3, C3.1, C3.2, C4
Projekto administratorius	Tvarkyti atsiskaitymus su išoriniais agentais Organizuoti projekto valdymo grupės ir redkolegijos posėdžius Informuoti projekto agentus. Kaupti ir tvarkyti projekto dokumentaciją	B1, B2, C3.3, C3.5
Kokybės kontrolierius	Užtikrinti atlaso ir jo komponentų atitikimą specifikacijoms. Vertinti procesų rezultatus (kokybės kontrolës procesų negali vykdyti asmenys, atsakingi už vertinamo objekto kokybę ar savalaikį jo pateikimą).	B3, B4, B5
*Taktinis lygmuo II (leidinio redkolegija)*
Projekto mokslinis vadovas	Užtikrinti atlaso ir jo komponentų reikiamą mokslinį lygį. Vertinti ir aprobuoti projekto rezultatus. Koordinuoti atlaso redkolegijos darbą. Derinti redkolegijos sprendimus su projekto valdymo grupe. Spręsti problemas.	A3, A4, A7, A8, B3, B4, B5, C2
Temos redaktorius	Užtikrinti atitinkamos temos komponentų reikiamą mokslinį lygį. Vertinti ir aprobuoti projekto rezultatus.	A3, A4, A5, A6, A7, A8, B3, B4, B5
Redaktorius-stilistas	Užtikrinti atlaso tekstų, geografinių vardų, žymėjimų kalbinį korektiškumą.	A6, A8, B3, B5
Produkto dizaineris	Parinkti kartografinės raiškos priemones. Kurti vieningą atlaso ir jo komponentų apipavidalinimo stilių, derinti prie jo vizualizavimo sprendimus. Kurti bendrą atlaso maketą, kurti ar aprobuoti iliustracijas ir kitus papildomus komponentus.	A4, A5, A6, A7, A8, B3, B5
*Taktinis lygmuo III (IS valdymo grupė, žr. 1.6 sk.)*
*Realizavimo lygmuo*
Duomenų/GIS inžinierius	Kaupti ir prižiūrėti skaitmeninę informacinės sistemos duomenų bazę Atlikti duomenų GIS analizę Programiškai realizuoti atlaso struktūrą	A6, A7, A8, A9, B2, B3.4
Meninis redaktorius (dizaineris)	Kurti atlaso komponentų apipavidalinimo standartą Kurti kartografinio vaizdavimo standartą	A4, A5, A6
Kartografas-projektuotojas	Atlikti reikalavimų analizę Atlikti eskizinį ir detalų projektavimą Pateikti specialiąją informaciją teminiams žemėlapiams Pateikti tekstus, iliustracijas, duomenis	A3, A4, A5, A6, A7, A8, C1
Kartografas-konsultantas	Teikti pasiūlymus, siekiant optimizuoti specialiosios geografinės informacijos pateikimą	B3.1
Kartografas-redaktorius	Aptikti atlaso komponentų projekto ir įgyvendinimo klaidas, susijusias su geografinės informacijos pateikimu	B3.1
Kartografas-korektorius	Aptikti atlaso komponentų įgyvendinimo klaidas	B3.1
Kartografas-sudarytojas (braižytojas)	Parengti atlaso komponentus tiražavimui projekte numatytu būdu ir juos integruoti (parengti maketą)	A6, A8

7 pav. Kartografinės IS agentų grupės. Rodyklės rodo, kas dalyvauja formuojant laikinas (apibrėžtos punktyru) ir išorines (pavaizduotos tamsesniame fone) agentų grupes

Visi agentai dalinasi atsakomybę už produkto kokybę įvairiais aspektais ir todėl turi glaudžiai bendradarbiauti visu atlaso kūrimo metu. Skirtingi agentai nebūtinai turi būti skirtingi fiziniai asmenys, tačiau dideliuose projektuose pageidautina juos kiek įmanoma atskirti.

1.4.4 Sistemos pagrindiniai rezultatai

Daugumą procesų galima skaidyti į penkis etapus: proceso planavimą, reikalingos informacijos kaupimą, informacijos apdorojimą, darbų vykdymą, dokumentavimą ir vertinimą. Atitinkamai, svarbiausi sistemos kūrimo metu vykstančių procesų generuojami objektai yra:

1) priešprojektinių tyrimų rezultatai (planai, poreikių, tikslų specifikacija),

2) techniniai sistemos aprašai (techninė užduotis sistemai sukurti, projekto dokumentacija),

3) sistemos struktūrinės dalys, produktų komponentai,

4) galutiniai sistemos produktai

5) pagalbinė medžiaga (planai, užduotys, ataskaitos, kokybės vertinimo dokumentacija).

Lentelėje parodyta, kokie rezultatai gaunami kiekviename iš šių etapų aukščiau išvardintų penkių kategorijų teminės kartografijos procesams.

2 lentelė. Procesų svarbiausi rezultatai

Etapas Procesų kategorija	Analizės	Projektavimo	Kūrimo	Palaikymo	Organiza-vimo
Planavimas	analizės planas	darbų planas	produkto įgyvendinimo planas	dokumentų planas, palaikymo strategija	sistemos idėja
Informacijos kaupimas	faktai, žinios, požiūriai	klasifikuota ir apibendrinta informacija	informacinės sistemos duomenų bazė	žinios, kokybės vertinimo rezultatai	suvokti poreikiai, kūrimo prielaidos
Informacijos apdorojimas	sistemos koncepcija	eskizinis projektas	objektų tipologijos	inventoriza-vimo planas	valdymo modelis
Darbų vykdymas	dokumentai (sprendimai, pasiūlymai)	projektas, kokybės vertinimo kriterijai,	specifikuoti reikalavimai, atlasas ir jo komponentai, standartai	dokumentai	įsigyti resursai
Vertinimas	aprobuoti pasiūlymai	patvirtintas projektas	aprobuoti reikalavimai, standartai, produktai	patvirtinti sistemos dokumentai	suformuota infrastruktūra

1.4.5 Technologija

Kompiuterizuotą teminės kartografijos informacinę sistemą technologiniu aspektu sudaro šie pagrindiniai komponentai.

Techninė įranga:

duomenų bazių serveriai,
aplikacijų serveriai,
darbo stotys,
periferinė įranga specializuotoms veikloms.

Komunikacijos

intranetas,
Internetas,
saugus duomenų perdavimo tinklas (nėra būtinas, tačiau galima įdiegti saugiems duomenų mainams su valstybės institucijomis).

Programinė įranga:

duomenų bazių valdymo sistema,
geografinės informacijos sistemos,
įvairūs specializuoti grafinių ir kartografinių programų paketai,
IS resursų valdymo programinė įranga,
dokumentų valdymo sistema,
komunikacijų įranga (Web serveris, IMS, FTP serveris).

Informacinę sistemą sudarantys technologiniai komponentai privalo užtikrinti visų sistemos procesų vykdymo (kiek įmanoma automatizuoto) galimybę.

Teminės kartografijos informacinės sistemos procesams vykdyti reikalingos skirtingų tipų darbo vietos, kurios skiriasi techninės įrangos našumo bei kitais reikalavimais ir programinės įrangos konfigūracija:

administravimo,
negeografinių duomenų apdorojimo,
geografinių duomenų apdorojimo (GIS; taip pat tikslinga turėti kelias skirtingas GIS sistemas duomenims konvertuoti arba geografinių duomenų konvertavimo priemones),
grafinio dizaino (didelės apimties rastrinių vaizdų apdorojimui),
kartografinio dizaino (gali atlikti grafinio dizaino stočių vaidmenį).

1.5 Kartografinės informacinės sistemos reikalavimų rengimo principai

Reikalavimų teminiams žemėlapiams sudarymas yra svarbi kartografinio projekto dalis, kurios svarba jau seniai suvokta intuityviai, jie buvo reglamentuojami sovietinėje kartografijoje, bet iš esmės formalizuoti šį procesą pradėta tik šio amžiaus pabaigoje.

Šiuo metu pastebima tendencija, nusistovėjus geografinių ir statistinių duomenų kokybės (tikslumo, išsamumo, patikimumo) standartams, vis daugiau dėmesio skirti jų vaizdavimo kokybei. 1993 metais Tarptautinė Kartografų asiociacija suformulavo tyrimų kryptį, susijusią su informacijos vizualizavimo kartografiniais ir informaciniais aspektais. Tai aktuali ir mažai ištirta problema; aišku tik tai, kad kartografinio vizualizavimo procesu dideli heterogeniškų duomenų kiekiai gali būti paversti prasminga informacija, o vėliau – žiniomis, gaunamomis ją integruojant. Transformacijos efektyvumas labai priklauso nuo to, kaip gerai yra suvokti informacijos naudotojo poreikiai.

Nuo paskutinio 20 a. dešimtmečio programų sistemų specifikacijoms parengti naudojami koncepcinio modeliavimo metodai. Koncepcinio modeliavimo esmė – semantinių objektų, vaizduojančių dalykinės srities esybes (objektus, sąvokas, idėjas) apibrėžimas bei juos siejančių ryšių nustatymas. Tai yra, informacinė sistema skaidoma į sudėtines dalis, kurių savybės analizuojamos ir per jas suvokiamos pačios sistemos savybės. Tada galima parinkti tinkamus metodus jos specifikacijai sukurti. Šią patirtį tikslinga perkelti ir į didelės apimties kartografijos kūrinių projektavimą – savo sudėtingumu ir specifika šie projektai panašūs į programų sistemas, ypač kai kalbama apie skaitmeninės kartografijos projektus. Reikalavimų nustatymo metodai yra susiję su darbo efektyvumu ir lemia konkurencijos rinkoje galimybes.

Kuriant didelę informacinę sistemą turi būti pasirinktas sistemos kūrimo "iš viršaus " (angl.: top-down) metodas – siekiant rezultato nesiorientuojama į galimus technologinius apribojimus. Taip peržengtas vienas barjeras, iki šiol smarkiai stabdęs Lietuvos kartografijos vystymąsi.

Antrasis barjeras yra tradiciškai įsigalėjęs požiūris, kad žemėlapių reikalavimų nustatymas ir rezultatų kokybės vertinimas yra išimtinai sudarytojų, autorių ar ekspertų privilegija, taip ignoruojant tikruosius informacijos adresatus. Tokiu būdu sukuriama priešinga problema, kurią iliustruoja 8 paveikslas.

8 pav. Naudotojo problema

Akivaizdu, kad reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp paveiksle parodyto technologinio determinizmo ir mokslinio idealizmo – dviejų svarbiausių priežasčių, dėl kurių nepaisoma naudotojų poreikių. Perimant programų sistemų kūrimo patirtį, prieš pradedant naują gyvavimo ciklo stadiją turi būti parengiamos kuriamų objektų specifikacijos, o ją užbaigus, t.y., gavus konkretų tarpinį rezultatą, atlikti kokybės testai, kuriais taip pat patikrinama, ar nepažeisti patogumo naudoti principai. Tik remiantis atliktų testų rezultatais, gali būti objektyviai įvertinta produkcijos kokybė (9 pav.) Todėl reikalingas mokslinis požiūris ir studija, kaip skirtingos naudotojų grupės suvokia, priima ir interpretuoja vienu ar kitu būdu pateiktą informaciją.

9 pav. Reikalavimų inžinerijos atsižvelgiant į naudotoją modelis

Be abejo, testams parengti ir atlikti reikalingi nemaži resursai, ir ar jie bus skiriami, priklauso nuo projekto vadovų pozicijos. Atlikus testus po vienos projekto stadijos, jų tikslingumą galima būtų geriau motyvuoti.

1.5.1 Teminės kartografijos reikalavimų specifika

Galima išskirti pagrindines prasmines reikalavimų grupes:

1) susiję su informacija: reikalavimai metaduomenims, nusakantys kontekstą, kuriame geografinė informacija būtų teisingai suprantama ir naudojama;

2) susiję su turiniu: ką galima ir reikia vaizduoti žemėlapiuose;

3) kartografinio kūrinio formos reikalavimai: pvz., matavimų skaičius, interaktyvumas, dinamiškumas;

4) susiję su informacijos adresatu: kokiu būdu turi būti pateikiama ir priimama vaizdinė informacija;

5) technologiniai: sistemos architektūra, technologijų teikiamų galimybių optimalus panaudojimas.

Svarbiausios priežastys, dėl kurių korektiški reikalavimai dažnai lieka neįgyvendinti yra:

a) nepakankamas reikalavimų suvokimas,

b) reikalavimų kitimas (augimas) produkto kūrimo metu.

10 pav. Atotrūkis tarp suvoktų ir realių reikalavimų

Pirmąją problemą galima efektyviai spręsti minėtais reikalavimų inžinerijos metodais. Vis dėlto nėra universalaus sprendimo, kaip maksimaliai patenkinti gerai suvoktus ir formalizuotus reikalavimus. Tai yra visos projekto valdymo optimizavimo sistemos uždavinys. Vis dėlto, net ir gerai ištyrus ir apibrėžus naudotojų reikalavimus, turint visas galimybes jiems patenkinti, neįmanoma išvengti atotrūkio tarp reikalavimų, specifikuotų kuriuo nors laiko momentu, ir naujo reikalavimų lygmens, kaip parodyta 10 paveiksle – jei sistemos gyvavimo ciklas pakankamai ilgas, per laiko tarpą, kol įgyvendinami jau apibrėžti reikalavimai, jie būna patikslinti, pakeisti, atsiranda naujų pageidavimų ir pan.

1.5.2 Reikalavimų klasifikacija ir aprašymo principai.

Būtina iš anksto nustatyti, kaip turi būti rengiami ir pateikiami reikalavimai teminės kartografijos leidiniui. Tam reikia remtis sistemų analize, kuri tiria taikymo srities analizės metodiką ir priemones. Atlaso specifikacija – dokumentas, aprašantis atlasą ir jo pageidaujamas savybes – parengiama atlikus atitinkamos srities analizę. Kompleksiniam atlasui tokia analizė gali būti labai sudėtinga ypač dėl to, kad reikalavimai formuluojami vienas po kito visą atlaso kūrimo laikotarpį.

Reikalavimas – tai objekto ar proceso savybė, numatyta specifikacijoje, sutartyje, standarte ar kitame dokumente. Skirtingai nuo neformalios nuostatos, koks turi būti sistemos kūrimo procesų rezultatas, reikalavimas susiejamas su kokiu nors jo įgyvendinimo laipsnio nustatymo būdu (verifikavimu). Reikalavimas, kurio įgyvendinimo laipsnio nustatyti negalima, neturi prasmės ir yra tik galimų konfliktų šaltinis priimant darbą. Lentelėje parodyti reikalavimų pavyzdžiai.

3 lentelė. Reikalavimų pavyzdžiai.

Nr	Reikalavimas	Patikrinimo būdas
--	“Bendrojo geografinio žemėlapio elementai vaizduojami achromatinėje spalvų skalėje”	Peržiūra
--	“Iš kiekvieno skaitmeninio atlaso puslapio turi būti galimas grįžimas į titulinį puslapį “	Testavimas
--	“Geografinių vardų rašyba Atlase turi atitikti Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos patvirtinus sąrašus”	Korektūra
--	“Atlasas turi būti informatyvus”	Neverifikuojamas reikalavimas, todėl nėra prasmės jį registruoti.

Reikalavimus galima pateikti skirtingais būdais:

aprašymu,
nurodant šaltinį,
pateikiant etaloną, pavyzdžių rinkinį arba taisyklę.

Pirmasis uždavinys ir veiklos etapas, siekiant apibrėžti atlaso, kaip ir bet kokios kuriamos sistemos, reikalavimus, yra koncepcijos suformulavimas, t.y., atsakymas į bendriausius klausimus: kam kuriama informacinė sistema, kaip jis atrodys ir kaip bus kuriama. Tada formuluojamas pagrindinis sistemos kūrimo tikslas (siekis), iš kurio sprendžiama, ar tikslinga kurti informacinę sistemą ir kokia bus gauta nauda. Siekis konkretizuojamas suskaidant jį į strateginius tikslus, kurie turi nusakyti bendriausius informacinės sistemos ir jos produktų struktūros ir turinio poreikius, apibrėžti, kas, kur ir kaip naudos jų struktūrines dalis. Šios analizės rezultatus patogu vaizduoti kontekstine diagrama, kurioje parodoma, su kokiomis išorinėmis esybėmis kuriama sistema yra susijusi ir kokią naudą jos gaus, sistemą sukūrus.

Strateginiai tikslai skaidomi į Atlaso informacinės sistemos uždavinius, kuriems turi būti konkrečiai nurodomi laukiami rezultatai, jų vertinimo būdas, terminai. Šių uždavinių įgyvendinimo veiksmų planas – tai informacinės sistemos naudojimo scenarijus.

Kitas etapas – sistemos dekomponavimas į struktūrines dalis ir apibrėžimas, kokios jos turi būti. Aukštesnio lygio struktūrinėms dalims suformuluoti reikalavimai detalizuojam ir konkretizuojami tol, kol gauname konkrečius vienareikšmius reikalavimus, nusakančius sąlyginai neskaidomų sistemos objektų savybes. Tai – sistemos dekomponavimo ir reikalavimų “nuleidimo” procesas. Bendresnį reikalavimą taikant sistemos komponentams, jis detalizuojamas. Gali būti jungiami keli aukštesnio lygio reikalavimai ar jie papildomi. Projektiniai reikalavimai “nuleidžiami” iki realizacinių: jei projekto reikalavimai tik nusako, koks objektas turi būti, realizaciniai apibrėžia, kaip jį tokį sukurti. Patikrinti, ar kiekvienas reikalavimas turi savo šaltinį, patogu sudaryti sąryšio matricą, kaip parodyta 4 lentelėje. Šaltinis gali būti aukštesnio abstrakcijos lygio reikalavimai arba išoriniai – standartai, taisyklės ir kt.

4 lentelė. Reikalavimų sąryšio matrica

Reikala- vimai	Reikalavimai, iš kurių išvestas	Komponentai, kuriuose lokalizuotas	Aprobavimo būdas
Nr 1	Nr 1, Nr 2, Nr 3	Nr …	vertinimas
Nr 2	<dokumentas>	…	…
Nr 3	Nr 1	…	…
…	…	…	…
Nr m	Nr 1, Nr 15	…	…

Tai nereiškia, kad reikalavimai turi būti apibrėžti visoms struktūrinėms dalims; ypač sunku nustatyti konkrečius reikalavimus paties atlaso komponentų (žemėlapių, tekstų) turiniui. Jau vien geografinės informacijos specifika dažnai neleidžia tiksliai apibrėžti reikalavimų teminių žemėlapių objektams:

a) ji dažniausiai būna blogai struktūrizuota negeometrinių atributų požiūriu;

b) objektų priklausomumas klasėms paprastai nebūna vienareikšmis;

c) objektų savybės ir vaizdavimas priklauso nuo žemėlapio mastelio.

Ar prasminga nustatinėti formalius reikalavimus, sprendžiama kiekvienam konkrečiam objektui. Norint suformuluoti reikalavimus konkrečiam teminiam žemėlapiui, tenka atlikti jame vaizduojamos teritorijos ir dalykinės srities analizę.

Formalūs reikalavimai dokumentuojami, nurodant jų numerį, formuluotę, statusą, objektus, kuriems jie taikomi ir reikalavimų autorių. Reikalavimai gali ne tik būti formuluojami žodžiu, bet ir pateikiant etalonus, būdingų pavyzdžių rinkinius, sistemos modelį ar atlaso maketą.

Neformalūs reikalavimai neturėtų būti registruojami specifikacijose; jiems nebent gali būti sudarytas atskiras dokumentas, traktuojamas kaip pasiūlymas projektavimui.

Kiekvienas dokumentuojamas reikalavimas turi būti:

įgyvendinamas,
integruojamas (suderintas su kitų sistemos objektų reikalavimais),
prasmingas,
vienareikšmis (svarbu yra tiksliai jį suformuluoti)
verifikuojamas (tai yra, kiekvienam objektui galima nustatyti, ar reikalavimas yra įgyvendintas).

Pageidautina, kad visi reikalavimai būtų identifikuojami ir susieti su konkrečiais objektais vienareikšmiškai. Tam tikslui sudaroma reikalavimų lokalizavimo matrica.

4a lentelė. Reikalavimų lokalizavimo matrica

Kompo-	Reikalavimai sistemai
Nentai	Nr 1	Nr 2	….	…	…	…	…	…	Nr n
Nr 1	P	P	P			P	P
Nr 2		P	P						P
…	…	…	…	…	…	…	…	…	…
Nr m	P	P				P	P		P

Reikalavimų analizė yra pagrįsta tuo, kad nustatoma iš kokių abstrakčių reikalavimų yra išvesti objektų reikalavimai ir kokiu būdu jie gauti. Taip aptinkami nekorektiški, prieštaringi reikalavimai. Pavyzdžiui, atskiriems Atlaso komponentams vaizdavimo reikalavimai gali prieštarauti bendrąjam kartografinio vaizdavimo standartui.

Reikalavimų analizė yra sistemos konfigūracijos (komponentų ir struktūros) valdymo proceso uždavinys. Reikalavimų nustatymo metodai labai susiję su darbo efektyvumu ir lemia konkurencijos rinkoje galimybes.

Pagal statusą reikalavimai yra skirstomi.

Privalomi reikalavimai. Jų neįgyvendinus, sistema ar objektas negali būti realizuotas numatytą siekį ir strateginius tikslus tenkinančiu būdu. Tokio (abstraktaus) reikalavimo pavyzdys: “Pagrindiniai atlaso komponentai yra žemėlapiai”. Pažeidus šį reikalavimą, sistemos produktas galėtų būti nuotraukų albumas ar tiesiog knyga.
Pageidavimai. Jie skirti sistemos ar leidinio kokybei pagerinti, palengvinti ar supaprastinti jos įgyvendinimui. Sistema iš principo gali egzistuoti ir jų neįgyvendinus. Šiems reikalavimams apibrėžiamas kritiškumo laipsnis – pagal tai, kokios gali būti reikalavimo pažeidimo pasekmės. Pavyzdžiui, pageidavimas, kad visi oro temperatūrų žemėlapiai “Klimato” skyriuje būtų to paties formato ir mastelio yra svarbesnis, negu reikalavimas, kad jie būtų vieno iš standartinių mastelių: neįprasto mastelio panaudojimas pažeidžia atlaso standartizavimo principą (sunkiau palyginti šiuos žemėlapius su kitais teminiais žemėlapiais); bet jei vieną reiškinį vaizduojantys ir viename puslapyje išdėstyti žemėlapiai bus skirtingi, nors ir standartinių mastelių, pažeisime ne tik standartizavimo, bet ir unifikavimo, palyginamumo, naudotojo patogumo ir kitus sistemų kūrimo principus. Jei dėl kurių nors priežasčių neįmanoma reikalavimų patenkinti kartu, atsisakoma mažesnio kritiškumo reikalavimo. To paties reikalavimo kritiškumas gali būti skirtingas, pavyzdžiu, moksliniame leidinyje prioritetas teikiamas informacijos tikslumui ir patikimumui, mokomajame – suvokimo patogumui, vaizdumui ir t.t.
Papildomi reikalavimai. Tai reikalavimai, praplečiantys sistemą, pavyzdžiui, sudaryti papildomus žemėlapius. Jie dažniausiai suformuluojami atlaso projektavimo ir kūrimo stadijose.

Įgyvendinimo lygmenyje reikalavimai formalizuojami, t.y., aprašomi nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, atliekant žemėlapio korektūrą formuluojami reikalavimai aprašomi seka:

<Numeris; objektas, netenkinantis reikalavimo; kritiškumo laipsnis (gali būti neformalus: neteisinga, netikslu, negražu); pasiūlymas, kaip reikalavimą įgyvendinti>.

Kadangi reikalavimai yra formuluojami ir keičiami praktiškai visą sistemos gyvavimo laiką, jie gali būti skirstomi pagal jų galiojimo terminus:

Nuolatiniai reikalavimai – tai reikalavimai, kurie nekeičiami sistemos kūrimo metu;.
Laikini reikalavimai suformuluojami sistemos kūrimo metu, tam, kad būtų patogiau ar paprasčiau vykdyti darbus kurioje nors kūrimo stadijoje. Iš anksto žinoma, kad jie bus pakeisti (be abejo, pagal numatytas taisykles) ir jų įgyvendinimui galima skirti mažiau dėmesio.

Pagal reikalavimų orientavimą į sistemos savybes ar į jos kūrimo būdą, reikalavimai gali būti projekto ir produkto.

Projekto reikalavimai. Tai grupė reikalavimų, aprašančių, kokiu būdu turi būti kuriama sistema; šie reikalavimai dažniausiai specifikuojami sutartyse.

Technologiniai. Jie nusako, kokie naudojami projektavimo metodai, priemonės, rezultatų dokumentavimo tvarką – projektavimo reikalavimai; taip pat, kokia techninė ir programinė įranga bus naudojama kuriant atlasą, kūrimo metodai, failų formatai, laikmenos ir kt. – tai įgyvendinimo reikalavimai.
Kokybės kontrolės. Nustato kokybės planavimo ir vertinimo bei trūkumų šalinimo procedūras.
Konfigūracijos valdymo. Apibrėžia, kokie konfigūracijos valdymo metodai bus naudojami kuriamoje sistemoje.
Finansavimo. Nusako kūrimo darbų kainą, finansavimo būdą ir tvarką, atsakomybę dėl nenumatytų išlaidų, galimus paskatinimus, ilgalaikiams darbams – perskaičiavimo procedūras. Jei sistema kuriama vienoje organizacijoje, vistiek turi prasmę konkrečiai informacinei sistemai apiforminti atskirą biudžetą, o ne dengti išlaidas iš organizacijos biud˛eto.
Procesų valdymo. Nustato, kontrolės taškus ir juose vykdomas procedūras; kūrimo stadijas, etapus, darbų baigimo terminus
Rezultatų pateikimo. Nusako, kokie tarpiniai ir galutiniai rezultatai gaunami sistemos kūrimo eigoje, kam ir kada kas turi būti pateikta, kokios yra priėmimo procedūros, kokia rizika ir atsakomybė už pavėlavimą. Jie aprašo ir dokumentų struktūrą, turinį, apipavidalinimą.
Aprobavimo ir ginčų sprendimo. Nustato darbų priėmimo tvarką ir vertinimo kriterijus, komisijos sudėtį, kaip spręsti iškilusias problemas.

Reikalavimai produktui (atlasui, žemėlapiui ir pan.). Šie reikalavimai nusako pageidaujamas paties atlaso savybes, nepriklausomai nuo to, kaip jos bus gaunamos. Šie reikalavimai apriboja galimus projektinius sprendimus. Reikalavimai nustatomi tiriant naudotojų poreikius, pageidavimus, galimybes. Atskiriems atlaso komponentams reikalavimų grupes tenka išskirti iš bendrųjų atlaso reikalavimų.

Semantiniai. Aprašo, kokia informacija vaizduojama atlase ar žemėlapyje, kam ji skirta, kokie yra jos komponentai.
Sintaksiniai (struktūros). Aprašo informacijos pateikimo formą, leidinio struktūrą.
Kokybės. Tai bendrieji (informacijos tikslumo, patikimumo, efektyvumo, universalumo) ir specifiniai teminės kartografijos kūriniams reikalavimai.

- Korektiškumo reikalavimai. Žemėlapiuose turi būti suderintos teminės ir bendrosios geografinės informacijos turinys bei apimtys, mastelis ir objektų generalizacijos lygis.

- Tikslumo reikalavimai nusako leistinas vaizdavimo paklaidas konkretiems žemėlapių objektams.

- Patikimumo reikalavimai. Turi būti nurodyti visi informacijos šaltiniai (taip užtikrinama, kad ji gauta ir naudojama legaliu būdu), numatytos patikrinimo procedūros.

- Išsamumo reikalavimai. Atlase pateikiama informacija turi apimti visą vaizduojamą sritį, ne tik jos dalį.

- Efektyvumo reikalavimai. Turi būti subalansuotas išsamumas ir suvokimas.

- Unifikavimo reikalavimai nustato standartizavimo laipsnį, būdą ir metodus.

- Komponentų autonomiškumo reikalavimai. Atlaso komponentus turi būti galima išleisti atskirai ar panaudoti kitame leidinyje.

- Keičiamumo reikalavimai. Darbo sąnaudos pakartotinai panaudojamos informacijos atnaujinimui turi būti kuo mažesnės.

Specialieji. Tai turinio reikalavimai, susiję su konkrečiame žemėlapyje vaizduojamos teritorijos ypatybėmis ir temine informacija.

Reikalavimai formuluojami ne tik projektui ar konkrečiam produktui, bet ir pačiai sistemai: t.y., kokias funkcijas ir kaip ji turi atlikti. Patogu atskirti tokias reikalavimų grupes pagal nagrinėjamą objektą. Kiekvienu atveju yra skirtinga dalykinė sritis, kurios analizė atliekama kuriant šį objektą.

1.6 Kartografinės informacinės sistemos valdymas

Informacinės sistemos vystymas yra sudėtingas. Jį reikia detaliai planuoti, o paskui vykdyti efektyvią plano kontrolę. Tiek IS, tiek atskiro jos produkto projekto valdyme galima išskirti pagrindinius etapus:

Planavimas:

nustatyti projekto tikslus,
nustatyti apribojimus, prioritetus, ir mažiau apibrėžtus sėkmės faktorius (pavyzdžiui, vadovybės teigiamas nusiteikimas),
išanalizuoti rizikos faktorius,
paruošti užduočių planą (tinklinį modelį),
įvertinti galimybes, patirtį, sąnaudas.

Vykdymas:

surinkti projekto vykdymo komandą, įvertinti jos galimybes, paskirstyti užduotis,
perskirstyti užduotis atsižvelgiant į tikruosius įgūdžius, patirtį ir skirtus resursus,
esant poreikiui perskirstyti biudžetą.

Projekto monitoringas:

įsitikinti, kad laiku spėjama atlikti visas numatytas veiklas
įsitikinti, kad veiklų sąnaudos neviršija joms skirto biudžeto;
įvertinti rezultatų kokybę, t.y., jų atitikimą specifikacijoms ir realiems poreikiams.

Projekto kontrolė:

reaguoti į nukrypimus nuo plano, sąmatos ar kokybės,
imtis veiksmų grįžti prie projekto plano,
perplanuoti (planai nebūna nekintami),
apibendrinti problemų sprendimo patirtį ir reagavimo strategiją.

Kartografinė informacinė sistema ir projektai gali būti valdoma keliais lygmenimis:

1. Strateginis nacionalinio atlaso informacinės sistemos veiklų koordinavimas nacionaliniu mastu bei projektų priežiūra ir projektų vykdytojų konsultavimas politiniais, teisiniais, instituciniais ir kitais klausimais projekto įgyvendinimo metu. Už šią veiklą Lietuvoje pagal savo nuostatus turėtų būti atsakinga Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

2. Informacinės sistemos valdymas. Šią funkciją vykdo informacinės sistemos savininko IS valdymo nuolatinė grupė, suformuota iš jo institucijos darbuotojų. Pagrindinės IS valdymo grupės funkcijos yra (agentai iš 7 pav. schemos):

kartografinių projektų inicijavimas, projektų palaikymo posistemių informacinėje sistemoje strateginis formavimas (vyr. kartografas),
strateginių sprendimų, susijusių su sistemoje saugomais duomenimis ir sistemos plėtra priėmimas (duomenų administratorius);
sistemos naudojimo priežiūra, naudotojų valdymas, resursų skirstymas (sistemos administratorius);
duomenų naudojimo priežiūra, duomenų koncepcinės schemos sudarymas, vidinės schemos (kaip iš tikrųjų saugomi duomenys) sudarymas, saugumo ir vientisumo taisyklių apibrėžimas, atsarginis kopijavimas ir atkūrimas, naudotojų problemų sprendimas ir konsultavimas (duomenų bazių administratorius);
geografinių duomenų naudojimo technologinių schemų kūrimas ir adaptavimas, projektų veiklų ir rezultatų techninė ekspertizė (GIS technologas).

3. Projektų apimamų dalykinių sričių koordinavimas. Šią funkciją vykdo konsultacinė taryba (Lietuvos nacionalinio atlaso IS šias funkcijas atlieka atlaso redakcinė kolegija). Pagrindinės konsultacinės tarybos funkcijos yra:

valdyti su kartografinių kūrinių rengimu susijusias IS veiklas,
derinti atitinkamų sričių kartografinių kūrinių projektus ir aprobuoti rezultatus,
vykdyti bendrą projekto stebėseną,
numatytu būdu profesionaliai vertinti rezultatų kokybę, juos formaliai priimti arba atmesti;
užtikrinti reikiamą metodinę ir techninę pagalbą projekto valdymo komandai;
įsikišti ir priimti sprendimus, jei atsirastų išoriniai faktoriai, galintys paveikti planuojamą projekto įgyvendinimą, arba jei projektas taptų nevaldomas dėl kitų priežasčių;
numatyti atsirandančius naujus projekto rizikos ar sėkmės faktorius ir parengti rekomendacijas, kaip į juos atsižvelgti.

Projekto konsultacinė taryba turi reguliariai kartu su Projekto valdymo komanda svarstyti pagrindinius projekto rezultatus ir tolesnį projekto įgyvendinimo planą.

4. Kasdieninis projektų administravimas ir valdymas jų įgyvendinimo metu, kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas projekto valdymo komandos, sudarytos iš projektą vykdančio padalinio atstovų. Pagrindinės projekto valdymo komandos funkcijos yra:

skirstyti resursus projekto veikloms,
vykdyti projekto išlaidų apskaitą ir kontrolę;
vykdyti projekto progreso monitoringą,
užtikrinti projekto ir jo dalių tarpusavio sąsają;
sekti ir valdyti (priimti, atmesti, derinti) pakeitimus, atsirandančius vykdant projektą;
planuoti tarpinių ir galutinių projekto veiklų rezultatų priėmimo procedūras;
reguliariai informuoti projekto konsultacinę tarybą apie bendrus projekto pasiekimus ir problemas.

2. Lietuvos nacionalinio atlaso koncepcija

2.1 Lietuvos nacionalinio atlaso IS kūrimo prielaidos ir tikslai

2.1.1 Istorinės prielaidos

Nacionalinis atlasas užima ypatingą vietą tarp kitų valstybės leidinių – dėl kartografinės kalbos universalumo, pateikiamos informacijos visapusiškumo ir istoriškai susiklosčiusių tradicijų tai yra valstybės įvaizdį formuojantis leidinys.

Pirmasis nacionalinio atlaso kriterijus praktiškai atitinkantis leidinys Lietuvoje buvo išleistas 1981 metais (LTSR atlasas, 1981). Nuo to laiko jau praėjo du dešimtmečiai, per kuriuos įvyko didžiulių permainų valstybės vystymęsi. Nepaprastai išsiplėtė aplinkos bei socialinės-ekonominės informacijos ribos ir išaugo jos sudėtingumas. Taip pat atsirado galimybė gauti daugiau patikimos ir išsamios geografinės informacijos. Beveik kiekvienoje gyvenimo srityje kyla naujų problemų, kurioms spręsti reikia vis daugiau patikimos, lengvai suvokiamos, kompaktišku pavidalu pateiktos informacijos apie aplinkos ir visuomenės – socialinių-ekonominių, politinių reiškinių pasiskirstymą valstybės teritorijoje. Pokyčių pagreitis vis didėja, sąlygodamas visuomenės poreikį laiku gauti patikimą informaciją apie juos. Patirtis leidžiant įvairių valstybių nacionalinius atlasus taip pat privertė pervertinti nacionalines geografinės informacijos reikmes Lietuvoje. Poreikis sukurti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos Respublikos nacionalinį atlasą jau seniai yra akivaizdus.

Galima išskirti svarbiausius veiksnius, lemiančius Lietuvos nacionalinio atlaso poreikį.

Geografinės informacijos poreikis, susijęs su valstybės ir visuomenės vystymusi įvairiose srityse.
Poreikis visapusiškos informacijos apie valstybę kaip vienetą.
Poreikis pavaizduoti didelius kiekius įvairios informacijos ribotoje apimtyje ir suvokiamu pavidalu.

Dideles galimybes šiems poreikiams patenkinti teikia svarbiausios kompiuterinės ir komunikacijų technologijos: geografinės informacijos sistemos, pasaulinis kompiuterių tinklas ir daugiaterpės priemonės, o taip pat galingi ir nebrangūs namų kompiuteriai bei visiems prieinamos komunikacijų technologijos.

Tokiomis sąlygomis ir atsižvelgiant į intensyvius aplinkos pokyčius svarbu siekti kuo didesnio darbų efektyvumo tam, kad geografinės informacijos poreikis būtų laiku ir kokybiškai patenkintas. Tam reikia apibendrinti visą Lietuvos teminės kartografijos patirtį ir sukurti valstybinio masto Lietuvos nacionalinio atlaso informacinę sistemą, kurios tikslas – kaupti, tikslinti, atnaujinti ir apibendrinti įvairių sričių geografinę informaciją, žinias, patirtį bei koordinuoti įvairių institucijų darbą rengiant šį tęstinį kapitalinį kartografinį leidinį.

2.1.2 Sąsajos su mokslo tyrimais ir studijomis Vilniaus universitete

Aplinka Vilniaus universitete yra ypač palanki Lietuvos nacionalinio atlaso rengimui. VU Gamtos mokslų fakultete vykdomi šie tęstiniai mokslo tiriamieji darbai, kurių rezultatai yra pirminis mokslinių tyrimų duomenų šaltinis atlaso žemėlapiams.

Bendrosios geografijos katedra

Lietuvos kraštovaizdžio struktūros optimalumo tyrimas ekogeografinio pažinimo ir kraštotvarkos aspektais.

Socialinių laukų Lietuvoje teritorinės struktūros bei transformacijų vertinimas regioninės politikos kontekste.

Kartografijos centras

Lietuvos geografinės aplinkos teminis kartografavimas.

Hidrologijos ir klimatologijos katedra

Klimato svyravimai ir Lietuvos vandens išteklių kiekybiniai bei kokybiniai pokyčiai.

Geologijos ir mineralogijos katedra

Gamtinės aplinkos raida Lietuvoje per 14000 metų.

Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra

Kontinentinių apledėjimų įtaka požeminės hidrosferos ir gruntų formavimuisi.

Botanikos ir genetikos katedra

Lietuvos augmenijos ir mikobiotos struktūra ir funkcionavimas.

Zoologijos katedra

Retų Lietuvos faunos rūšių (Raudonosios knygos objektų bei potencialių kandidatų) ekologijos, gausumo ir biologijos tyrimai bei saugomų teritorijų faunos monitoringas.

Be to, VU Ekologijos institutas vykdo iš valstybės biudžeto finansuojamus tyrimus pagal tris pagrindines LR Vyriausybės 2003-11-11 nutarimu Nr. 1397 patvirtintas veiklos kryptis:

1. Ekosistemų ir jų sudedamųjų dalių jautrumo, pažeidžiamumo, adaptacijų ir mikroevoliucijos globalios kaitos ir antropogeninio poveikio sąlygomis dėsningumai ir mechanizmai.

2. Vandens ekosistemų funkcionavimas globalios kaitos ir antropogeninio poveikio sąlygomis, adaptacijos ir evoliucijos dėsningumai ir mechanizmai.

VU GMF Kartografijos centre yra sukaupta didžiulė teminės kartografijos darbų ir projektų valdymo patirtis. Šią patirtį centro darbuotojai perduoda Kartografijos magistrantūros studentams, kurie dalyvauja projektuose atlikdami geografinę analizę ir kartografinį vizualizavimą. Taip užtikrinamas profesionalių kartografų rengimas tęstiniam Lietuvos nacionalinio atlaso projektui.

Pagrindinė su specialistais susijusi problema šiuo metu yra ta, kad reikalinga dviguba daugumos specialistų kvalifikacija: skaitmeninių duomenų apdorojimas bei valdymas (informatikos kryptis) ir kartografija (geografija). Ateityje iš dalies ji bus išspręsta pradėjus ruošti geoinformatikos specialistus Vilniaus universitete, iki tol tenka kartografus papildomai paruošti darbui informatikos srityje.

2.1.3 Lietuvos geografinės informacijos infrastruktūros kontekstas

Lietuvos geografinės informacijos infrastruktūros (LGII) projektu, įgyvendinamu 2006-2008 metais, numatoma sukurti modernią visą šalį apimančią geografinės informacijos perdavimo sistemą, užtikrinančią skirtingų geografinių duomenų rinkinių interoperabilumą ir valstybės registrų geografinę sąsają. Šiuo projektu siekiama iš esmės prisidėti harmonizuojant duomenų apykaitos valstybėje procesą, palengvinti skaitmeninės geografinės informacijos kaupimo, valdymo ir taikymo uždavinius bei pakelti viešosios geografinės informacijos naudojimą į kokybiškai aukštesnį lygmenį.

Planuojami Lietuvos geografinės informacijos infrastruktūros plėtros projekto pagrindiniai rezultatai, kuriais bus galima tiesiogiai naudotis vystant Lietuvos nacionalinio atlaso IS:

Įgyvendinti geografinės informacijos ES bei tarptautiniai kokybės standartai ir specifikacijos. Įdiegti geografinės informacijos atvirieji standartai, specifikacijos bei atvira architektūra. Sukurtas bendrasis georeferencinių duomenų modelis ir atnaujinti geografinių duomenų klasifikatoriai.
Sukurti LGII Interneto vartai.
Veikianti nacionalinė geografinės informacijos metaduomenų sistema (etaduomenys apie Lietuvoje sukauptus geografinės informacijos rinkinius ir elektroninės paslaugos) pasiekiama ir naudojama per LGII Interneto vartus
Veikianti integruota nacionalinė geografinės informacijos sistema (duomenų bazė ir elektroninės paslaugos) pasiekiama ir naudojama per LGII Interneto vartus – skaitmeniniai geografinio pagrindo duomenys (Europos ir nacionalinis lygmuo):

i. Europos geografinių duomenų bazė 1: 1 000 000 (EuroGlobalMap)

ii. Nacionalinė referencinė geografinių duomenų bazė 1: 10 000 (GDB10LT)

iii. Nacionalinė geografinių duomenų bazė 1: 50 000 (GDB50LT)

iv. Nacionalinė geografinių duomenų bazė 1: 200 000 (GDB200LT)

v. Ortofotografiniai žemėlapiai (ORT10LT), įskaitant atnaujintus 2005-2006 metais

vi. Geodezinio ir kartografinio pagrindo informacinė sistema (GKPIS)

vii. Vietovardžių geografinė duomenų bazė

Sukurta visapusė interoperabilios geografinės sąsajos schema ir karkasas įvairiai negeografinei (atributinei, statistinei) informacijai susieti geografiniu pagrindu.
Prijungti ir modernizuoti geografinius duomenis ir elektronines paslaugas teikiantys nacionaliniai infrastruktūros mazgai:

VĮ “Registrų centras” (teikiami duomenys: nekilnojamo turto kadastro informacija, adresų registras, administracinių ribų informacija);
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (teikiami saugomų teritorijų kadastro duomenys);
Aplinkos apsaugos agentūra prie Aplinkos ministerijos (teikiami duomenys: upių, ežerų ir tvenkinių registras, teritorijų planavimo sprendiniai, žemės dangos informacija)
Civilinės saugos departamentas prie VRM (teikiama valstybinės reikšmės ir pavojingų objektų registro informacija);
Lietuvos automobilių kelių direkcija (teikiami automobilių kelių duomenys).
Valstybinė miškotvarkos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (teikiami miškų kadastro duomenys);
Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (teikiami geologiniai duomenys)
Vilniaus miesto savivaldybė;

Sukurta teritorinio planavimo sprendinių kadastro specifikacija ir sukaupti šio kadastro duomenys tipinėms savivaldybėms ir apskričiai.
Atnaujinti, sutvarkyti ir papildyti nacionaliniai referenciniai geografiniai duomenys (duomenų bazė GRDB10LT).

Tai reiškia, kad aukščiau išvardinti Lietuvos nacionaliniam atlasui nuolat reikalingi geografiniai duomenys (praktiškai visi pagrindiniai duomenys) iki 2008 birželio mėn. bus tvarkingai parengti, tarpusavyje suderinti ir paprastai pasiekiami iš jų pirminių šaltinių per Interneto portalą.

Lietuvos nacionalinio atlaso IS turi būti kuriama ir vystoma atsižvelgiant į Lietuvoje įgyvendinamos INSPIRE direktyvos principus, kuriuos atitiks ir Lietuvos geografinės informacijos infrastruktūra:

Duomenys turi būti renkami ir palaikomi tame lygmenyje kur tai gali būti daroma efektyviausiai.
Turi būti galima apjungti erdvinius duomenis iš įvairių duomenų šaltinių Europos mastu bei teikti juos vartotojams ar aplikacijoms
Turi būti galima informaciją sukauptą viename lygmenyje pasiekti kituose skirtinguose lygiuose, ją detalizuoti detaliems tyrimams bei apibendrinti strateginiams tikslams
Turi būti paprasta rasti kokie egzistuoja geografiniai duomenys, nustatyti jų atitikimą naudojimo poreikiui ir kokiomis sąlygomis jie gali būti įsigyjami bei naudojami
Geografiniai duomenys turi tapti paprastai suprantami ir interpretuojami (tai liečia ir duomenų vizualizavimą).

Lietuvos geografinės informacijos infrastruktūra turės tapti geografinių duomenų teikimo Lietuvos nacionalinio atlaso IS pagrindine priemone. Reikia numatyti ir atgalinį ryšį: Lietuvos nacionalinio atlaso IS turėtų teikti kartografinę informaciją per LGII portalą.

2.1.4 Lietuvos nacionalinio atlaso IS kūrimo tikslai

Lietuvos nacionalinis atlasas – tai kartografinės (žemėlapių) ir įvairios papildomos informacijos rinkinys, išsamiai aprašantis krašto geografiją ir atspindintis šiuolaikinius Lietuvos visuomenės informacijos poreikius bei jos žinių lygį. Jis patenka į šiuolaikinės visuomenės plačiai naudojamų enciklopedinio pobūdžio leidinių grupę. Nacionalinis atlasas yra sudėtingiausias kartografinis produktas, aprėpiantis ir apibendrinantis didelės apimties informacijos masyvus. Todėl jis paprastai formuoja universalaus gamtos bei visuomenės reiškinių pažinimo informacinę sistemą, ypač svarbią bendrąjam lavinimui ir mokslo plėtrai.

Yra pripažinti tokie atlaso valstybinio reprezentatyvumo kriterijai:

kartografinio vaizdo sąsaja su vienos valstybės teritorija;
objektyvi gamtinė, visuomeninė, ūkinė ir istorinė valstybės charakteristika;
kompleksiškai atspindėti valstybės gamtiniai ir socialiniai-ekonominiai ypatumai bei problemos;
valstybinių mokslo organizacijų pritarimas ir valdžios užsakymas bei parama jį leidžiant;
nepriekaištinga išvaizda.

Lietuvos nacionalinio atlaso informacinės sistemos siekis yra organizuoti ir palaikyti Lietuvos nacionalinio atlaso, kaip kompleksinio kartografinio leidinio, apimančio įvairias valstybės gyvenimo sritis, kūrimą.

Svarbiausias Lietuvos nacionalinio atlaso tikslas – nušviesti gamtinius, resursų, demografinius, ekonominius, socialinius, politinius, istorinius ir kitus valstybės aspektus. Atlase pateikiami žemėlapiai turėtų skatinti įvairias visuomenės grupes, ypač mokinius ir studentus, pastebėti, suvokti ir išmokti analizuoti sudėtingus ryšius tarp visuomenės ir jos geografinės aplinkos.

Konkretieji Lietuvos nacionalinio atlaso IS tikslai

Pagrindiniai tikslai, kurių siekiama leidžiant atlasą yra:

· stiprinti Lietuvos teritorinio vientisumo ir jos europinio konteksto suvokimą;,

· pateikti visuomenei įvairią, tačiau tarpusavyje susietą erdvinę informaciją;

· užtikrinti kartografinės informacijos temų įvairovę, žemėlapių tikslumą, patikimumą ir naujumą;

· išnaudoti skaitmeninių aplinkų ir technologijų kartografinį potencialą;

· išplėsti tradicinį kartografinį leidinį papildant jį tekstais, iliustracijomis ir kita medžiaga;

· sudėtingą informacinį turinį perteikti lengvai skaitomais žemėlapiais.

Lietuvos nacionalinis atlasas yra pagrindinis kuriamos informacinės sistemos produktas, kuris gali būti pateikiamas naudotojams dvejopai:

a) spausdintu pavidalu;

b) elektroniniu (kompiuteriniu) pavidalu.

Lietuvos nacionalinis atlasas kuriamas patenkinti skirtingų naudotojų grupių interesams ir poreikiams įvairiais būdais:

a) kaip svarbiausias informacinis leidinys apie valstybę;

b) kaip karkasas, nurodantis kryptis tolesnei informacijos paieškai;

c) kaip mokymo priemonė;

d) kaip pagalbinės informacijos šaltinis įvairiems tyrimams;

e) kaip tikslios ir patikimos mokslinės informacijos šaltinis.

Turi būti akcentuoti šie atlaso rengimo bendrieji principai:

1. teritorinis vientisumas;

2. makroregioninis kontekstas;

3. gamtinių ir socialinių-kultūrinių aspektų integravimas;

4. krašto istorijos ir geografijos integravimas;

5. teritorinis sukauptų mokslinių žinių apibendrinimas;

6. konstruktyvus naujų tyrimo krypčių žinių apibendrinimas;

7. šiuolaikinių kartografinių technologijų ir informacinės sistemos kūrimo metodų naudojimas;

8. žemėlapių komunikacinės kokybės užtikrinimas;

9. reprezentatyvumo įteisinimas.

Svarbiausi Lietuvos nacionalinio atlaso kūrėjų uždaviniai yra:

Pateikti naudotojams patikimą kartografinę informaciją.
Pateikti patogias priemones jai vaizduoti, manipuliuoti ir atlikti paieškai, naudojant skaitmeninės kartografijos metodus bei kitas naujas technologijas.
Susieti vaizduojamų reiškinių teritorinį pasiskirstymą su realaus gyveimo įvykiais.
Padaryti šią informaciją prieinamą kuo platesniam naudotojų ratui.
Sudaryti nacionalinio masto karkasą gerai sutvarkytų ir dokumentuotų kartografinių duomenų rinkimui ir kaupimui, taip kad juos būtų galima panaudoti ir kitiems tikslams.
Koordinuoti teminės kartografijos institucijų veiklą.
Sukurti nacionalinio masto institucinę struktūrą, kuri būtų atsakinga už Lietuvos nacionalinio atlaso informacinės sistemos kūrimą, palaikymą ir plėtimą, sudarydama galimybę bendradarbiauti įvairioms institucijoms.
Tirti visuomenės poreikius ir į juos atsižvelgiant atnaujinti informacinę sistemą.

Įvertinus užsibrėžtus tikslus ir uždavinius, aišku, kad viena įstaiga negali aprėpti visos šios srities. Vilniaus universitetas turi galimybes parengti teminės kartografijos specialistus – mokslininkus ir analitikus, kurie sugebėtų suprasti ir tvarkyti didelius įvairių duomenų kiekius, nustatyti jų savybes, pritaikymo sritį ir apribojimus. Tačiau reikia ir patikimų, nuolatinių teisingos ir tikslios informacijos šaltinių, specialistų, sugebančių atlikti rinkos analizę, priimti sprendimus apie produkto kūrimą, sukurti programinę įrangą, suderinančią GIS ir daugiaterpių aplinkų galimybes naujais, efektyviais metodais. Todėl Lietuvos nacionalinį atlasą rengiančiai institucijai reikia ir valstybės, ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo tyrimuose ir informacinės sistemos vystyme.

2.2 Lietuvos nacionalinio atlaso specifika

2.2.1 Lietuvos nacionalinio atlaso naudotojai

Projektuojant atlaso informacinę sistemą, būtina įžvelgti ir įvertinti visuomenės sluoksnių ir individualių naudotojų poreikius bei panaudoti jų vertinimus, apklausų duomenis ir kitą informaciją priimant sprendimus apie tai, koks turi būti atlasas. Tokios informacijos šaltiniai gali būti anketos, interviu, atsiliepimai, grįžtamojo ryšio sesijos ir kt. Net ir paprasta apklausa gali duoti naudingos informacijos.

Pagrindinės atlaso naudotojų grupės, pasižyminčios skirtingais poreikiais pagal atliktų pirminių (nereprezentatyvių) apklausų rezultatus, yra:

Profesionalūs geografai ir kartografai. Ši grupė įsivaizduoja būsimą atlasą kaip reprezentacinį spaudinį lietuvių ir anglų kalbomis (tik pusė šioje grupėje mano, kad skaitmeninis atlaso variantas apskritai reikalingas). Tai konservatyvi, bet nedidelė grupė.
Kitų fizinių, tiksliųjų, istorijos mokslų atstovai ir valdininkai, savo darbe dažnai naudojantys kartografinę medžiagą Šiai grupei svarbiausia atlaso, kaip informacinio leidinio, funkcija ir kokybė.
Studentai, moksleiviai. Šiai grupei svarbi atlaso estetinė kokybė ir patogumas naudoti, o didžiausią reikšmę turi atlaso informacijos tikslumas ir patikimumas.
Visa Lietuvos visuomenė. Ši grupė atlasą įsivaizduoja kaip informacinį leidinį, daugmaž proporcingai nušviečiantį šalies gamtą, kultūrą, istoriją ir ūkį, išskiriant teritorinius kompleksus.

Svarbu tiksliai nustatyti didžiausias, svarbiausias atlaso naudotojų grupes, ištirti jų poreikius ir pagal juos koreguoti produkto reikalavimus. Po to reikia išskirti ir įvertinti šalutines naudotojų grupes su specifiniais poreikiais (švietimo, verslo ir kt.), kurioms gali būti sukurti produkto variantai arba priedai. Naudotojų grupių su specifiniais poreikiais išaiškinimas leistų parengti papildomus įvairių atlaso priedų projektus. Įvertinant pokyčius visuomenėje, galima numatyti kad ateityje nacionalinio atlaso kūrimo strategija turėtų apimti šiuos aspektus:

Aukštos kartografinės kokybės elektroninių produktų kūrimas.
Naujų informacinių technologijų panaudojimas.
Orientacija į namų kompiuterių naudotojus, kaip būsimą pagrindinę atlaso naudotojų grupę.

2.2.2 Lietuvos nacionalinio atlaso struktūra

Atsižvelgiant į skirtingas naudotojų grupes, galima numatyti skirtingus atlaso leidybos variantus.

Įprastas įrištų tomų rinkinys. Tai prestižinis informacinis leidinys apie valstybę, kuriame pateikiama statinė inventorinio pobūdžio informacija apie aplinką ir visuomenę tam tikram laikotarpiui. Šio varianto trūkumas – didelė kaina, juo labiau, kad informacija greitai pasensta ir reikalingi vis nauji leidimai.
Tarpusavyje susietų žemėlapių serijos, leidžiamos atskirai, bet kartu apimančios visus Lietuvos gyvenimo aspektus. Šis variantas geriau atitiktų realius visuomenės poreikius, ypač atsižvelgiant į sparčiai besivystančias informacines bei komunikacijos technologijas. Patogu atnaujinti žemėlapį ar jų seriją, neleidžiant pakartotinai viso atlaso. Naudotojas turi galimybę įsigyti norimą rinkinį už prieinamą kainą.
Skaitmeninis atlaso variantas, platinamas kompaktiniuose diskuose ir/arba publikuojamas Internete. Jį įsigyti gali tie, kas turi galingus asmeninius kompiuterius – Lietuvoje kol kas tai netipinė naudotojų grupė, kuri vis dėlto sparčiai didėja. Skaitmeninis atlasas teikia naudotojui kur kas daugiau galimybių (ryšių, nuorodų, ypač naudojant kompiuterių tinklo galimybes), yra pigesnis, patogus naudoti.

Vieno projekto apimtyje galima numatyti tokius alternatyvius atlaso variantus:

spaudinys (pagrindinis variantas), pilnai atnaujinamas kas 10–15 metų; neįrištų žemėlapių serijos (komplektai) atnaujinamos dalimis esant poreikiui ir galimybei kas 3–5 metai;
skaitmeninis atlasas kompaktiniame diske (priedas arba savarankiškas leidinys) iš dalis atnaujinamas kas 3–5 metai;
skaitmeninis supaprastintas variantas, publikuojamas Internete, atnaujinamas nuolat.

Daugiau kaip 70% atlaso apimties turėtų sudaryti žemėlapiai, tačiau jie turėtų būti papildyti aiškinamaisiais tekstais ir iliustracijomis, diagramomis (30%).

Įgyvendinant iškeltus atlaso rengimo principus, reikia ieškoti naujų kartografinės medžiagos pateikimo formų bei daryti kai kurias struktūrines inovacijas. Lyginant su tradiciniais atlasais, planuojamos penkios pagrindinės inovacijos.

Spausdinto atlaso organizavimo forma. Siūloma laisvai komplektuojamų stambių skyrių junginį pakeisti griežta moduline teminių lapų struktūra. Tokie lapai su autonominiais tekstais leidžia įvairiai komplektuoti atlaso spaudinį variantą bei diferencijuotai jį pritaikyti prie skirtingų naudotojų grupių poreikių (pilnas įrištas komplektas, daliniai komplektai, atskiri lapai).
Didesnis, nei įprasta, lapo formatas. Šis formatas pritaikytas milijoninio mastelio Lietuvos teritorijos kartografiniam vaizdui talpinti. Standartinis atlaso mastelis taip pat pasirinktas 1: 1 000 000. Lietuvos teritorija tokiu masteliu telpa į 47x55 cm nelankstomą lapą. Toks formatas yra pakankamai patogus naudoti.
Išskirta papildoma savarankiška struktūrinė dalis – joje atspindima Lietuvos padėtis pasaulio bei Europos gamtiniame ir politiniame-ekonominiame kontekste. Lyginant su kitų šalių atlasais, išplėsta gamtinio konteksto samprata – atlase bus rodoma klimatinė, biogeografinė, kraštovaizdinė Lietuvos padėtis.
Pakeista gamtinės ir visuomeninės dalių skyrių struktūra: išplėstas kraštovaizdžio skyrius gamtinėje dalyje bei suformuoti kompleksinio rajonavimo ir regionų plėtros skyriai visuomeninėje dalyje. Numatomi nauji skyriai išsiskiria ne tik savo struktūra, bet ir dar neįprastais, perspektyvinio planavimo rezultatus atspindinčiais kartografiniais vaizdais.
Naujas požiūris į istorinės atlaso dalies struktūrą. Vėlyvąjį (19–20 a.) šalies istorijos laikotarpį numatoma diferencijuoti į tris teminius skyrius: valstybės (politinę) istoriją, visuomenės (socialinę ir kultūrinę) istoriją bei ūkio (ekonominę) istoriją. Atsisakyta tradicinio istorinės dalies sutapatinimo su politine valstybės raida.

Atsižvelgiant į šias inovacijas, bendruosius nacionalinio atlaso kūrimo principus ir įvertinus informacijos, Lietuvoje sukauptos skirtingomis temomis, apimtį, atlasą turėtų sudaryti tokie pagrindiniai skyriai.

Lietuva pasaulyje ir Europoje (5–10% atlaso apimties).
Gamta ir kraštovaizdis (30% atlaso apimties).
Visuomenė ir ūkis (25–30% atlaso apimties).
Valstybės, visuomenės ir ūkio istorija (30–40% atlaso apimties).

Teminė atlaso dalių sudėtis (skyriai ir teminiai lapai) preliminariai planuojama tokia:

I dalis. LIETUVA PASAULYJE IR EUROPOJE

A. LIETUVA PASAULYJE

1. Lietuvos politinė padėtis pasaulyje

2. Lietuvos ekonominė padėtis pasaulyje

3. Lietuvos gamtinė padėtis pasaulyje

B. LIETUVA EUROPOJE IR BALTIJOS REGIONE

4. Lietuvos gamtinė padėtis Europoje

5. Lietuvos demografinė padėtis Europoje

6. Lietuvos politinė ir komunikacinė padėtis Europoje

7. Lietuvos ekonominė padėtis Europoje

8. Lietuva Baltijos regione

C. LIETUVA KARTOGRAFIJOJE

9. Lietuvos kartografinis vaizdas antikoje ir viduramžiais

10. Lietuvos kartografinis vaizdas naujaisiais amžiais

II dalis. GAMTA IR KRAŠTOVAlZDlS

A. GELMĖS IR PAVIRŠIUS

1. Bendrasis kartografinis vaizdas

2. Geodezinis pagrindas

3. Tektonika ir geofizika

4. Bendroji geologinė sandara

5. Kvarteras ir geologinis ištirtumas,

6. Glaciomorfologiniai ypatumai

7. Geomorfologiniai bruožai

8. Gelmių ištekliai

9. Taikomasis gelmių ir paviršiaus pažinimas

B. DIRVOŽEMIS

10. Dirvožemio dangos tipizavimas

11. Dirvožemio dangos ypatumai ir savybės

12. Taikomasis dirvožemio pažinimas

C. KLIMATAS

13. KIimatą formuojantys veiksniai

14. Terminis ir dinaminis režimas

15. Hidroklimatinis režimas

16. Sinoptika ir orai

17. Taikomasis klimato pažinimas

D. VANDENYS

18. Požeminių vandenų struktūra

19. Hidrografinio tinklo struktūra

20. Svarbiausi hidrologiniai rodikliai

21. Kompleksinis paviršinių vandenų pažinimas

22 Vandenų ištekliai

23. Baltijos jūra ir Kuršių marios

E. BIOTA

24. Augalijos ir grybijos bendrieji bruožai

25. Ypatingos augalų bei grybų rūšys ir bendrijos

26. Gyvūnijos bendrieji bruožai

27. Ypatingos gyvūnų rūšys

28. Biologinė įvairovė ir rajonavimas

29. Biotos ištekliai

F. KRAŠTOVAIZDlS

30. Gamtinio kraštovaizdžio ypatumai

31. Kultūrinio kraštovaizdžio ypatumai

32. Kraštovaizdžio morfologija

33. Karkasinės struktūros kraštovaizdyje

34. Kraštovaizdžio apsauga

35. Kraštovaizdžio ekologija

36. Antropogeninė apkrova

37. Kraštovaizdžio rekreacinis potencialas

38. Struktūros optimalumas ir monitoringas

III dalis. VISUOMENĖ IR ŪKIS

A. ADMINISTRACINIS SUSKIRSTYMAS, GYVENVIETĖS IR GYVENTOJAI

1. Teritorinis administracinis suskirstymas

2. Gyvenviečių tinklas

3. Demografinės reprodukcijos rodikliai

4. Amžiaus, darbingumo ir mobilumo rodikliai

5. Etnokultūriniai ir religiniai bruožai

B. SOCIALINIAI BRUOŽAI IR SOCIALINĖ INFRASTRUKTŪRA

6. Socialinė tipizacija ir gyvenimo lygis

7. Švietimo ir mokslo infrastruktūra

8. Kultūros ir žiniasklaidos infrastruktūra

9. Socialinės ir sveikatos apsaugos infrastruktūra

10. Ryšių, prekybos, finansų ir buities infrastruktūra

11. Teisėsauga ir socialinio lauko įtampa

12. Politinės preferencijos ypatumai.

C. REKREACINĖ, KOMUNALlNĖ IR APLINKOSAUGINĖ INFRASTRUKTŪRA

13. Rekreacinio potencialo ypatumai

14. Rekreacinio ūkio organizavimas

15. Komunalinis ūkis

16. Aplinkosauginis ūkis

D. BIOPRODUKCINIS ŪKIS

17. Miškų žemėnauda ir žemėvalda

18. Miškų ūkis

19. Medžioklė ir žuvininkystė

20. Agrarinė žemėnauda ir žemėvalda

21. Žemės ūkio aprūpinimas

22. Augalininkystė

23. Gyvulininkystė

24. Agrarinis potencialas ir rajonavimas

E. KASYBA IR GAVYBA, ENERGETIKA, PRAMONĖ IR TRANSPORTAS.

25. Kasyba ir gavyba

26. Energetika

27. Pramonė-1 (maisto, lengvoji)

28. Pramonė-2 (sunkioji, aukštoji)

29. Susisiekimo kelių tinklas

30. Transporto ūkis

F. KOMPLEKSINIS RAJONAVIMAS, GEOPOLITIKA IR REGIONŲ PLĖTRA

31. Kompleksinis rajonavimas ir erdvinė koncepcija

32. Geopolitiniai ypatumai

33. Regioninės politikos pagrindai

34. Nacionalinių parkų plėtra-l

35. Nacionalinių parkų plėtra-2

36. Svarbiausių miestų plėtra.

IV dalis. VALSTYBĖS, VISUOMENĖS IR ŪKIO ISTORIJA

A. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ (IKI 1795 M.)

B. LIETUVA XIX AMŽIUJE

C. TARPUKARIO LAIKMETIS (1914-1940 M.)

D. SOVIETINĖS IR NACIŲ OKUPACIJOS LAIKMETIS (1940-1990)

Konkretus struktūrinis atlaso programavimas numato ir orientacinę svarbiausių kiekvieno lapo žemėlapių nomenklatūrą bei rekomenduojamus jų mastelius ir išdėstymą lape, kas atsispindi atlaso makete (2.3 sk.).

2.3 Lietuvos nacionalinio atlaso maketas

3. Lietuvos nacionalinio atlaso informacinės sistemos kūrimo metodinės rekomendacijos

3.1 Lietuvos nacionalinio atlaso IS modelis

Lietuvos nacionalinio atlaso informacinė sistema – tai kartografinė informacinė sistema, skirta kaupti, saugoti, transformuoti, naudoti ir skleisti informaciją, leidžiančią pateikti naudotojui Lietuvos teritorijos geografinius duomenis kompleksinių teminių žemėlapių ir jų pilno rinkinio – Lietuvos nacionalinio atlaso pavidalu. Iš esmės ši informacinė sistema atitinka aukščiau išdėstytas bendrąsias nuostatas. Jos specifika ir kai kurie konkretūs modeliai pateikti žemiau.

3.1.1 Lietuvos nacionalinio atlaso duomenys ir komponentai

Lietuvos nacionaliniam atlasui parengti naudojami šie pradiniai duomenys:

Lietuvos kartografinio pagrindo duomenų bazė generalizuota M 1: 500 000,
to paties mastelio kaimyninių valstybių kartografinio pagrindo duomenų bazė,
valstybės institucijų teikiami geografiniai ir statistiniai duomenys,
įvairių sričių autorių pagal autorines sutartis teikiami geografiniai ir grafiniai teminiai duomenys,
institucijos kartografų sukaupti teminiai duomenys,
institucijos generalizavimo ir kartografinio vaizdavimo vidiniai standartai.

Komponentas – tai vizualiai vientisas atlaso informacijos vienetas, sudarytas iš įvairių tipų duomenų sluoksnių, taip, kad kartografiniu ar kitokiu vaizdu perteiktų informaciją apie dominančią realybės sritį. Projektuojant atlaso turinį, kiekvienam komponentui turi būti atskirai sukurtas jo projektas. Komponentai gali būti nuolat saugomi kaip sistemos objektai, arba, kiekvieną kartą prireikus, sukuriami pagal turimą detalų projektą. Dažniausiai nėra prasmės saugoti pačius komponentus visą informacinės sistemos gyvavimo laiką, juo labiau, kad ir vaizduojamose realaus gyvenimo srityse nuolat vyksta pokyčiai, į kuriuos reikia atsižvelgti, pakeičiant atitinkamus komponento sluoksnius. Todėl informacinės sistemos duomenų banke dažnai saugomi tik komponentų aprašai, pagal kuriuos jie bet kuriuo metu gali būti sukurti.

Visiems komponentams privalomas atributas yra unikalus identifikatorius (pavyzdžiui, numeris), pagal kurį komponentas atpažįstamas duomenų bazėje. Reliacinėje duomenų bazėje unikalus identifikatorius dar naudojamas kaip raktas skirtingiems duomenų objektams susieti. Unikalaus identifikatoriaus dalis gali būti komponento tipo klasifikatorius. Kiti bendri visiems komponentams atributai yra pavadinimas, komponento sukūrimo data, autorius, saugojimo būdas (aprašyta toliau šiame poskyryje).

Žemėlapis. Tai svarbiausias atlaso komponentas. Žemėlapis yra sudėtingas objektas, kurį galima įsivaizduoti kaip įvairių geografinės informacijos sluoksnių rinkinį su papildomomis specifinėmis, tik visam rinkiniui kartu būdingomis savybėmis. Žemėlapio pagrindiniai atributai yra pavadinimas, tipas (topografinis, bendrasis geografinis, teminis ir pan.), sudėtingumo klasė (schema, apžvalginis žemėlapis, detalus žemėlapis), vaizduojamas teritorinis vienetas (jie kategorizuojami ir indeksuojami įvairiais metodais – kodais, geografinėmis koordinatėmis ir kt.), mastelis.

Atlaso žemėlapiai, priklausomai nuo vaizduojamo reiškinio ir teritorijos, turi būti vieno iš numatytų standartinių mastelių. Konkrečiam leidimui mastelis siejamas su puslapio formatu, ir mastelių įvairovė tą pačią teritoriją vaizduojančiuose žemėlapiuose turėtų būti kuo mažesnė, siekiant palengvinti jų identifikavimą bei palyginamąją analizę. Mastelis turi atitikti duomenų tikslumą – tai vienas svarbiausių kartografinio vaizdo korektiškumo reikalavimų. Be to, reikia siekti, kad vienos temos žemėlapių, ypač skirtų vaizduojamų reiškinių palyginimui, kartografiniai pagrindai (mastelio ir generalizavimo lygio požiūriu) būtų vienodi. Tą lengva užtikrinti, kai kartografiniai pagrindai atlaso žemėlapiams sudaromi iš atitinkamu lygiu generalizuotos informacijos sluoksnių.

Geografinės informacijos sluoksnis. Tai elementarus vektorinis žemėlapis, vaizduojantis tik vieno tipo geografinę informaciją. Jo specifiniai atributai yra subtipo klasifikatorius (nurodo kurio tipo jis yra), nuoroda į duomenų šaltinio aprašą, generalizacijos lygis arba bazinis mastelis (nuo jo priklauso sluoksnio naudojimo galimybės) ir koordinačių sistema. Sluoksniai transformuojami ir panaudojami sudaryti įvairių mastelių žemėlapiams.

Saugoma keletas skirtingu lygiu generalizuotų vienodos informacijos sluoksnių, kuriuos transformavus galima sudaryti įvairių mastelių ir mastelį atitinkančio sudėtingumo žemėlapių.

Papildomi komponentai. Tai objektai, kurių informacija papildo atitinkamame žemėlapyje ar jų grupėje vaizduojamą geografinę informaciją. Tai gali būti aiškinamieji tekstai, iliustracijos, pagalbiniai objektai (diagramos, grafikai, profiliai ir pan.) bei skaitmeniniame atlaso variante įvairūs daugiaterpės aplinkos objektai. Priklausomai nuo jų tipo, papildomi komponentai gali turėti specifinių atributų.

Etalonai. Apskritai etalonai (šablonai, apipavidalinimo stiliai arba žemėlapių sutartiniai ženklai) nėra atlaso komponentai, tačiau jie turi būti saugomi kiekvieno atlaso informacinės sistemos duomenų bazėje ir panaudojami kuriant jo komponentus. Etalonas, kaip ir atlaso komponentas, turi atributus: unikalų identifikatorių, tipo klasifikatorių, pavadinimą, etalono sukūrimo datą, autorių, saugojimo klasę.

Sukurti komponentai gali būti panaudojami daugiau nei vieną kartą, pavyzdžiui, skirtingiems atlasams, žemėlapių serijoms ar naujiems to paties atlaso leidimams parengti.

Supaprastinta ryšių tarp pagrindinių geografijos atlaso komponentų schema parodyta 8 paveiksle.

11 pav. Atlaso komponentai

3.1.2 Lietuvos nacionalinio atlaso gyvavimo ciklo modelis

Lietuvos nacionalinio atlaso informacinės sistemos procesai vyksta cikliškai, t.y., tos pačios pagrindinės veiklos kartojamos rengiant naujus produktus. Todėl visai sistemai aprašyti naudojamas spiralinis modelis.

Vieno Lietuvos nacionalinio atlaso leidimo parengimo veikloms organizuoti tinka tiesinis gyvavimo ciklo modelis, numatantis procesų lygiagretumą, jų tarpusavio priklausomybę ir atskirų etapų iteratyvumą.

Specifiška atlasui yra projektavimo stadija. Ir eskizinio, ir detalaus projektavimo etapuose galima išskirti turinio ir struktūros aspektus. Projekte numatomi visi atlaso komponentai bei jų kūrimo ir jungimo būdas, tačiau taip pat ir tai, kas bus vaizduojama ar aprašoma tuose komponentuose. Turinio ir struktūros projektavimą, bendru atveju, atlieka skirtingos vykdytojų grupės: teminės kartografijos ir dalykinių sričių specialistai turi numatyti, kas bus vaizduojama; projektuotojai kartografai – kaip tą geriausia padaryti. Atskirti turinio ir struktūros projektavimo stadijų neįmanoma, nes negalima parengti detalaus struktūros projekto, nežinant kuo ta struktūra bus užpildyta; kaip ir negalima tikėtis gero turinio projekto, jei jis sudaromas neatsižvelgiant į tai, kaip turinio komponentai bus siejami į vieningą struktūrą.

Struktūra yra santykiškai savarankiška atlaso informacinės sistemos kontekste ir sąlygiškai invariantiška Atlaso komponentų atžvilgiu. Todėl atlaso struktūros eskizinio projekto parengimas yra pirmasis (ir aukščiausio abstrakcijos lygio) jo projektavimo etapas. Kitų etapų eiliškumą nusako perduodami tarp procesų duomenų srautai – informacija, reikalinga sekančiam procesui vykdyti, kuri yra abiejų grupių koordinuoto darbo rezultatas.

Atlaso struktūros projektuotojų svarbiausi uždaviniai yra:

apibrėžti informacijos rinkimo tikslus ir būdus;
apibendrinti ir suderinti skirtingus požiūrius bei pageidavimus;
suderinti reikalavimus;
įvertinti įgyvendinimo rizikos veiksnius ir apribojimus;
numatyti Atlaso struktūrines dalis ir suderinti jas su teminės informacijos klasifikacija;
numatyti kiekvienam turinio komponentui vietą Atlaso struktūroje;
tobulinti projektą atsižvelgiant į išorines sąlygas ir ekspertų nuomonę.

Atitinkamai atlaso turinio projektuotojų svarbiausi uždaviniai tiek eskiziniame, tiek detalaus projektavimo etape yra šie:

surinkti iš kartografijos bei įvairių dalykinių sričių ekspertų žinias, požiūrius, pasiūlymus;
integruojant skirtingus požiūrius, nuspręsti, kokią informaciją reikia pateikti atlase
sudaryti komponentų sąrašus ir parengti jų turinio aprašus
klasifikuoti ir parengti naudojimui duomenų rinkinius ir gatavus komponentus;
numatyti kitus informacijos šaltinius, reikalingus atlaso komponentams parengti;
derinti projektą atsižvelgiant į galimybes ir apribojimus.

Lietuvos nacionalinio atlaso informacinės sistemos pagrindiniai agentai yra šie (jų funkcijos iš esmės atitinka 1 lentelėje aprašytas).

Projekto valdymo grupė

Projekto vadovas-administratorius
Projekto koordinatorius ir kokybės kontrolierius

Projekto konsultacinė taryba / atlaso redakcinė kolegija

Projekto mokslinis vadovas
Skyriaus redaktorius (po vieną numatytiems 4 atlaso skyriams)
Redaktorius-stilistas
Atlaso meninis redaktorius (dizaineris)

Projekto įgyvendinimo grupė

Skyriaus kartografas (po vieną numatytiems 4 atlaso skyriams)
Duomenų/GIS inžinierius
Kartografas-sudarytojas

Informacinės sistemos valdymo grupė (agentai, tiesiogiai susiję su nacionalinio atlaso projektu)

Duomenų administratorius
Duomenų bazės administratorius
GIS technologas

Lietuvos nacionalinio atlaso informacinės sistemos darbo pagrindiniai rezultatai yra:

a) projektiniai ir kiti dokumentai (9 pav.),

b) atlaso komponentai (10 pav.),

c) atlaso tiražas ir kiti kartografiniai produktai,

d) sukauptos žinios.

Žemiau pateiktos schemos rodo, kaip Lietuvos nacionalinio atlaso informacinės sistemos agentai susiję su jos rezultatais.

12 pav.Lietuvos nacionalinio atlaso projekto dokumentų rengimas.

13 pav. Lietuvos nacionalinio atlaso rezultatų rengimas ir aprobavimas.

Principinė techninės įrangos schema parodyta 11 paveiksle.

14 pav.Kartografinės IS techninė įranga.

3.1.3 Lietuvos nacionalinio atlaso IS duomenų valdymas

Kad institucijos duomenų bazė būtų optimaliai panaudota, labai svarbu ne tik turėti visus reikiamus duomenis, bet ir laiku juos atnaujinti, be to, saugoti kuo mažiau perteklinės, nereikalingos informacijos. Todėl nuolat tenka spręsti, kurie sukurti komponentai turi tolesnę vertę ir turi būti išsaugoti po to, kai išleistas atlaso tiražas; kokiu būdu jie turi būti išsaugoti informacinėje sistemoje; kiek laiko saugomi ir kas kiek laiko atnaujinami. 5 lentelėje pateikta komponentų klasifikacija pagal jų saugojimo laiką. Iš jos matyti, kad neužtenka kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti, kiek laiko bus saugomi duomenys, bet reikia numatyti ir galimo kiekvieno tipo duomenų atnaujinimo strategiją.

Nuolatinė informacija yra lengviausiai inventorizuojama (užtenka nurodyti jos temą ir unikalų identifikatorių).

Atnaujinami duomenys turi būti pakeičiami kitais, kai pasensta, aptikus netikslumus, arba kai jie nebeatitinka reikalavimų dėl kurių nors kitų priežasčių. Pasenę duomenys yra neteisingi, todėl paprasčiausiai pašalinami iš duomenų saugyklos. Šio tipo duomenys galėtų būti inventorizuojami taip pat, kaip nuolatinė informacija, tačiau turi būti numatyta galimybė atsiradus poreikiui juos atnaujinti bei aprašytas atitinkamas procesas. Problema yra ta, kad pakeitus šio tipo duomenis ar informaciją nauja versija, reikia tuo pačiu metu ją atnaujinti visuose sudėtiniuose objektuose (saugomuose, arba priklausančiuose kuriamai naujai sistemai). Todėl turi būti galimybė lengvai surinkti nuorodas į tuos objektus ir pakeisti automatiškai, kaip atnaujinimo proceso dalis.

Tokio tipo duomenys yra, pavyzdžiui, geografinių pavadinimų sąrašai. Pasikeitus vieno pavadinimo rašybai, reikia ją pakeisti visur, kur tas žodis buvo panaudotas. Tai tikrai sudėtinga problema.

5 lentelė. Atlaso komponentų klasifikacija pagal jų saugojimo būdą

Duomenų tipas	Būdingas pavyzdys
Nuolatiniai (jie nekeičiami, be to, gali būti naudojami daug kartų įvairiems tikslams).	Iliustracijos, bendrojo geografinio pagrindo informacijos sluoksniai.
Atnaujinami (jie pasensta arba tampa neteisingi pasikeitus poreikiams, todėl sena šių duomenų versija vertės nebeturi): a) reguliariai atnaujinami, b) atnaujinami esant poreikiui.	Sutartinių ženklų rinkiniai, statistiniai duomenys, kai kurie teminės informacijos sluoksniai, meteorologiniai žemėlapiai (a). Informaciniai tekstai, kai kurie bendrosios geografinės informacijos sluoksniai, pavyzdžiui, pasikeitęs kelių tinklas (b).
Istoriniai (saugomos tų pačių duomenų versijos skirtingiems laiko momentams; versijos data yra būtinas tokio komponento atributas): a) reguliariai atnaujinami, b) atnaujinami esant poreikiui.	Įvairūs statistiniai, pavyzdžiui, gyventojų surašymų, duomenys (a). Istoriniai žemėlapių sluoksniai (b).
Laikini (duomenys saugomi tol, kol panaudojami, po to tampa nebereikalingi)	Labai specifinė kartografuojamai sričiai, dažniausiai užsakovo pateikiama informacija; tarpiniai analizės rezultatai.
Apskaičiuojami (sukuriami iš kitų saugomų duomenų). Saugomi tik šių duomenų aprašai. Išimtis yra apskaičiuojami duomenys, kuriuos numatoma saugoti ilgiau, negu duomenis, iš kurių jie turėtų būti apskaičiuojami. Be to tokie duomenys gali būti nuolat saugomi, jei numatoma juos dažnai naudoti.	Žemėlapiai (iš sluoksnių), grafikai (iš statistinių duomenų).
Archyviniai (dažniausiai nekompiuteriniai ir priklauso nuolatinės informacijos kategorijai)	Spaudiniai, atlasai kompaktiniuose diskuose, dokumentai.

Istoriniai duomenys saugomi kaip skirtingų datuotų versijų rinkinys, t.y., sena informacija nėra nekorektiška ir turi vertę. Tokie dažniausiai yra istorinių žemėlapių sluoksniai ir kai kurie istorinę vertę turintys statistiniai duomenys. Sprendimą, kokius duomenis saugoti šiuo būdu, kokiais laiko intervalais atnaujinti, kada laikyti pasenusiais, reikia priimti kiekvienu konkrečiu atveju, dažnai tą gali padaryti tik atitinkamos srities specialistai. Tačiau už atnaujinimo procesą yra atsakingi organizacijos informacinės sistemos prižiūrėtojai. Istorinių duomenų sukūrimo data dažnai yra jų unikalaus identifikatoriaus dalis.

Laikini duomenys, jei tik jie nėra tarpiniai skaičiavimų rezultatai, paprastai būna specifiški kuriai nors siaurai kartografuojamai sričiai ir pateikiami dažniausiai užsakovo. Tikimybė, kad jų prireiks ateityje arba yra labai maža, arba juos geriau apsimoka gauti iš kitų šaltinių, negu saugoti organizacijos duomenų bazėje. Pavyzdys šiuo atveju gali būti statistiniai ekonominės geografijos duomenys, kuriuos kaupia, atnaujina ir bet kuriuo metu gali pateikti Statistikos departamentas. Tai pačiai grupei priskiriami ir užsakovo pateikiami duomenys, kuriuos naudoti organizacijai nesuteikiama teisė.

Sukuriami duomenys yra arba apskaičiuojami, arba komponuojami iš kitų tipų saugomų duomenų. Problema yra nuspręsti, kada objektą laikyti sukuriamu (tuo atveju reikia saugoti jo sukūrimo metodą), o kada verta saugoti patį objektą. Bendru atveju, sprendimas priklauso nuo objekto naudojimo dažnumo ir resursų sąnaudų, reikalingų jam sukurti iš turimų duomenų. Be to, duomenys, kurie teoriškai ghalėtų būti apskaičiuojami, turi gauti nuolatinių arba atnaujinamų duomenų statusą tuo atveju, kai numatoma juos saugoti ilgiau, negu kurį nors jų apskaičiavimui reikalingą komponentą.

Tas pats geografinės informacijos sluoksnis (pavyzdžiui, reljefas, hidrografija, gyvenvietės) dažnai naudojamas kuriant įvairius žemėlapius. Problema šiuo atveju yra ta, kad, naudojant skirtingo bazinio mastelio sluoksnius, kartografijos standartai reikalauja skirtingo generalizacijos lygio. Priklausomai nuo informacijos tipo, generalizavimo galimybės ir jo sudėtingumo, pasirenkamas vienas iš geografinės informacijos sluoksnio saugojimo variantų:

a) saugoti vieną sluoksnį, kurio generalizaciją nulemia šaltinio mastelis (jis turėtų būti pakankamai stambus) ir kiekvieną kartą prireikus, jį generalizuoti;

b) saugoti keletą to paties sluoksnio skirtingo (bet standartinio ir iš anksto numatyto bei visiems vienodo) mastelio variantų. Tai geras būdas, kai naudojama programinė įranga neleidžia generalizuoti automatiškai, arba kai generalizavimo procesas yra sudėtingas;

c) išskaidyti sluoksnį į keletą lygių ir komponavimui panaudoti kelis reikiamus lygius. Tai saugojimo variantas sluoksniams su diskrečiais hierarchiškai klasifikuotais objektais (pvz. gyvenvietėmis), jis pakeičia antrąjį variantą, kuris šiuo atveju nėra ekonomiškas, nes generalizacija tokiam sluoksniui yra paprastas tam žemesnio rango objektų atmetimas.

Archyviniai duomenys yra tokie, kurių gali prireikti ateityje ir jie iš principo svarbūs organizacijai, bet yra sudėtingi, užima daug vietos ir praktiškai naudojami labai retai. Jiems priskiriami ir tokie objektai, kaip integruoti žemėlapiai, kuriuos sudėtinga sudaryti iš sluoksnių dėl kurios nors priežasties (pavyzdžiui, nestandartinė kartografuojama teritorija). Archyvuose saugomi ir neskaitmeniniai objektai. Tačiau šio tipo duomenims taip pat taikomos visos įprastų nuolatinių duomenų inventorizavimo taisyklės.

Duomenų naudojimas. Lietuvos nacionalinio atlaso IS duomenys turi būti prieinami ir kitiems naudotojams. Duomenų suradimui ir jų katalogizavimui geoduomenų bazėje saugomą informaciją reikia dokumentuoti, pageidautina pagal ISO 19115 standartą. Lietuvos nacionalinio atlaso IS metaduomenys (informacija apie duomenų naudojimo teises, jų atnaujinimo dažnumą ir pan.) turės būti publikuojami LGII portale. Tikslinga sukurti ir LGII portale teikti iš anksto paruoštas duomenų temines vizualizacijas, tam kad jie taptų lengviau interpretuojami galutiniams vartotojams.Taip pat tikslinga leisti naudotojams atlikti tam tikras, iš anksto numatytas geografines bei atributinės informacijos užklausas.

15 pav.Lietuvos nacionalinio atlaso IS duomenų naudojimas visuomeniniame sektoriuje

3.1.4 Kokybės užtikrinimo priemonės

Aprašyti informacinės sistemos procesai neturi būti idealizuojami, tačiau kiek įmanoma efektyviai taikomi praktikoje. Vykdant projektus priimamos prielaidos, susijusios su kokybės vertinimu.

Objektyviai egzistuoja atotrūkis tarp sistemos specifikacijos ir realių poreikių kiekvienu konkrečiu laiko momentu, nes poreikiai nuolat keičiasi, be to nei užsakovai, nei analitikai negali jų iš karto visiškai apibrėžti.
Objektyviai neįmanoma išvengti klaidų nė viename iš sistemos kūrimo etapų.
Galima surinkti tik dalį duomenų, reikalingų adekvačiam sistemos procesų ar objektų vertinimui.

Tai yra, reikia visada atsižvelgti į klaidų galimybę ir numatyti procedūras joms aptikti ir šalinti ne tik projektavimo metu gaunamiems rezultatams, bet ir patiems procesams.

Projekto rezultatų rodikliai yra laiku sukurti numatyti reikalaujamos kokybės atlaso komponentai. Kokybės kontrolė vykdoma projekto įgyvendinimo plane numatytuose kontroliniuose taškuose, kai gaunami pagrindiniai rezultatai. Neadekvačios kokybės ar turinio komponentas laikomas nesukurtu ir reaguojama atitinkamai.

Projekto tarpinių ir galutinių rezultatų bei vykdomų veiklų kokybei užtikrinti numatyti standartiniai metodai bei kelių lygių procedūros (6 lentelė):

6 lentelė. Lietuvos nacionalinio atlaso projekto kokybės vertinimas

Objektas	Metodas	Agentas
Esminis rezultatas Tarpinis rezultatas	Rezultatų peržiūra	Mokslinis vadovas, temos redaktorius
	Įsitikinimas, kad rezultatas atitinka formalias specifikacijas	Kartografas, dizaineris
	Korektūros	Kartografas, redaktorius-stilistas
	Techninės kokybės vertinimas (arba testavimas)	Kartografas, technologas
	Teminio turinio vertinimas	Temos redaktorius
	Bendra peržiūra su informacijos teikėjais ir kartografais	Redkolegija, projekto valdymo grupė
	Ekspertų vertinimas	Redkolegija, išorės ekspertai
	Naudotojų apklausos ir vertinimai	Projekto valdymo grupė
Procesas	tikrinimas	Projekto koordinatorius
Projekto lėšų panaudojimas	vidinis auditas	Projekto vadovas

Programų sistemų procesų vertinimo standartas, paremtas aukšto abstrakcijos lygio procesų klasifikacija gali būti pritaikytas ir kartografinių kūrinių analizei ir vertinimui. Šis standartas siūlo karkasą procesų vertinimui ir organizavimui veiklos cikle kaip gyvavimo ciklo modelio dalį. Išskirtos pagrindinės veiklos:

1) organizuoti kokybės vertinimą;

2) panaudoti kokybės vertinimo rezultatus;

3) išmatuoti procesų efektyvumą;

4) numatyti pagerinimo veiksmus, suderintus su pagrindiniais veiklos tikslais;

5) pasinaudojant proceso modeliu, jį optimizuoti.

3.1.5 Kartografinio vizualizavimo projektavimo rekomendacijos

Teminių žemėlapių objektų vaizdavimo standarto parengimas yra būtinas teminių žemėlapių ar jų rinkinių sudarymo etapas, ypač rengiant tokį sudėtingą leidinį kaip Lietuvos nacionalinis atlasas. Darbus atlieka įvairaus išsilavinimo ir profesinio lygio specialistai, žemėlapius braižo taip pat skirtingi žmonės, todėl, norint išlaikyti standartizavimo, unifikavimo, palyginamumo principus ir suvokimo reikalavimus, vykdytojams reikia pateikti galimų objektų vaizdavimo būdų standartus, kurių visi privalo laikytis. Be to, taip yra palengvinamas žemėlapių sudarytojų darbas – jiems nereikia parinkti sutartinių ženklų, spalvų ir kitų standarto nusakomų dalykų, o galima koncentruoti visą dėmesį į korektišką turinio vaizdavimą; taip pat nebereikia keliems vykdytojams tarpusavyje derinti tų pačių objektų vaizdavimo.

Jei nėra kitų reikalavimų, organizacijos vidinis standartas gali būti taikomas visiems joje rengiamiems žemėlapiams. Be abejo, jis turi būti nuolat atnaujinamas ir pildomas, tačiau reikia siekti sukurti lanksčią sistemą, kuri galėtų leisti atsižvelgti neesminius vaizdavimo būdų pasikeitimus, nekeičiant pačios sistemos. Į standartą įeina kartografinio vaizdo primityvų (spalvų, linijų) aprašai, teminiuose žemėlapiuose vaizduojamų sudėtingų objektų (sutartinių ženklų) aprašai, objektų generavimo ir transformavimo taisyklės, etalonų rinkiniai. Be abejo, vidinis standartas turi atsižvelgti į visus tradiciškai nusistovėjusius vaizdavimo būdus. Sutartinių ženklų sistemų kokybės užtikrinimas šiame standarte turėtų būti numatytas informacinė sistemos veiklos modelyje.

Objektinis požiūris gali būti sėkmingai pritaikytas ne tik žemėlapiųturinio, atlaso komponentų bei kitų struktūrinių dalių projektavimui, bet ir kartografinių ženklų sistemų sudarymui, o taip pat panaudotas norint aptikti objektų klasifikacijos ir vaizdavimo klaidas teminio žemėlapio legendoje.

Teminiame žemėlapyje rodomos įvairios kiekybinės ir kokybinės, informacinės ar struktūrinės objektų charakteristikos, kurių reikšmės rinkiniuose kinta tolydžiai ar yra diskrečios. 7 lentelėje parodyta, kokie elementarių grafinių objektų atributai tinka įvairioms charakteristikoms pavaizduoti žemėlapyje. Išnaudojus elementarių grafinių objektų atributų derinius, galima vaizdą papildyti užrašais, kontūrais ar sutartiniais ženklais, kas suteikia galimybę žemėlapyje korektiškai pavaizduoti didelį kiekį informacijos apie geografinius objektus.

Atributai, kurių reikšmės gali kisti tolydžiai, iš principo pritaikomi ir diskretiems parametrams vaizduoti, naudojant jų reikšmių intervalus.

7 lentelė. Grafinių objektų atributų naudojimas bei jų derinimo galimybės

Grafinis objektas	Atributas	Charakteristikos tipas	Reikšmių tolydumas
Grafinis objektas	Atributas	Charakteristikos tipas	Reikšmių tolydumas
Arealas	Spalva (tonas)	kokybinė	diskrečios
	Spalva (atspalvis)	kokybinė	tolydžios
	Spalva (intensyvumas)	kiekybinė	tolydžios ir diskrečios
	Struktūra	kokybinė	diskrečios ir tolydžios
Linija	Storis	kiekybinė	tolydžios
	Spalva (tonas)	kokybinė	diskrečios
	Struktūra	kokybinė	diskrečios
Tekstas	Dydis	kiekybinė	diskrečios ir tolydžios
	Šriftas	kokybinė	diskrečios
	Stilius	kokybinė	diskrečios
	Spalva (tonas)	kokybinė	diskrečios
Sudėtinis objektas	Dydis Struktūra	kiekybinė kokybinė	diskrečios

Parenkant vaizdavimo priemones, geografinių objektų charakteristikos turi būti vienareikšmiškai atvaizduotos į vieno ar keleto grafinių objektų atributus, o jų reikšmių aibės ar intervalai – į atitinkamų atributų reikšmių aibes. Vaizdavimo veiksmų schema yra tokia.

Įvardinti vaizduojamą objektą. Nustatyti jo klasę. Sukurti atitinkamos klasės grafinį objektą ir atvaizdį.
Išskirti ir įvardinti visas geografinio objekto charakteristikas, kurias rodysime žemėlapyje.
Kiekvienai charakteristikai nustatyti jos tipą ir pobūdį (kiekybinė–kokybinė, tolydžiai–diskrečiai kintanti reikšmių aibė) bei tarpusavio santykį (tipas–subtipas).
Kiekvienai charakteristikai apibrėžti jos reikšmių aibę. Pradėti vaizdavimą nuo svarbiausios (arba geriausiai suvokiamos) charakteristikos. Jei liko nepanaudotų grafinio objekto atributų – 5 žingsnis; jei ne – 8 žingsnis.

* Pradėti vaizdavimą nuo svarbiausios (arba geriausiai suvokiamos) charakteristikos. Jei liko nepanaudotų grafinio objekto atributų – 5 žingsnis; jei ne – 8 žingsnis.

Atvaizduoti charakteristiką į atributą ir logiškai pagrįsti tokį atvaizdavimą pagal charakteristikos ir atributo tipą.
Vienareikšmiškai atvaizduoti charakteristikos reikšmių aibę į atributo reikšmių aibę.
Fiksuoti nenaudojamas reikšmes ar atributus.

** Jei liko neatvaizduotų charakteristikų – * pažymėtas žingsnis; jei ne – 9 žingsnis.

Sukurti papildantį grafinį objektą ir susieti jį su pagrindiniu. Vykdyti 5 žingsnį.
Peržiūrėti ir įvertinti sukurtą atvaizdį. Įsitikinti, kad išlaikyti antrojoje dalyje apibrėžti principai, korektiškos objektų klasifikacijos ir pan.

Šio proceso rezultatai skirtingiems objektams parodyti Priedo P1-3 paveiksle, virš ryšių ar aprašymų pažymint juos sukuriančio veiksmo numerį.

3.2 Pagrindiniai projekto sėkmės faktoriai

Įvertinant darbo sąnaudas pirmą kartą daromiems darbams (kai nėra įdirbio ir informacijos pakartotiniam panaudojimui), galima teigti, kad bendra trims pradinėms stadijoms ir korektūroms sugaištamo laiko suma sudaro apie 40% bendrų sąnaudų, nepriklausomai nuo darbų apimties, sudėtingumo ar kitų sąlygų. Taigi, jeigu buvo atlikta išsami išankstinė analizė ir parengtas geras detalus projektas, tęsiant darbus sąnaudos mažėja (pirmame etape projektavimui skirtas laikas gali būti naudojamas produktų kūrimui). Kita vertus, neparengus projekto iš anksto, jo elementai pradedami derinti darbų metu, etapai persipina, jiems negalima skirti pakankamai dėmesio ir todėl atsiranda nesuderinamumai. Tada sąnaudos korektūroms (šiuo atveju pakeitimams, papildymams) labai padidėja. Patirtis, įdirbis, aiškiai suvoktų ir nusistovėjusių veiklos scenarijų laikymasis taip pat labai pagerina priklauso darbų efektyvumą ir rezultatų kokybę nepriklausomai nuo naudojamos techninės ir programinės įrangos, darbų sudėtingumo ir jų pobūdžio.

Apibendrinant VU Kartografijos centre atliktų kartografinių projektų metu sukauptą patirtį bei statistinius duomenis apie darbų eigą, išskiriami veiksniai, nuo kurių priklauso darbų efektyvumas. Darbo efektyvumą galima įvertinti palyginus rezultato kokybę ir sąnaudas jam sukurti.

Kartografinio kūrinio kokybę nusako:

tinkamumas naudoti numatytam tikslui;
papildomi veiksniai – vertė (kaina) ir suderinamumas su žinomais apribojimais.

Nesigilinant į kokybės struktūrą – tai kartografinės kvalimetrijos uždavinys – ją galima įvertinti kaip profesionalių kūrėjų ir užsakovų (naudotojų) pasitenkinimo lygį. Kaip rodo darbų patirtis, svarbiausi kokybę lemiantys veiksniai (kai kūrėjai yra profesionalūs kartografai biudžetinėje įstaigoje) yra šie:

patikimi informacijos šaltiniai, išsamūs, tikslūs duomenys;
suderinti ir aiškiai suvokti reikalavimai kartografiniams kūriniams;
patirtis teminėje srityje, žinios, įgūdžiai;
pakankamai projektui skirto laiko.

Darbo sąnaudas galima įvertinti procentais nuo optimalių pagal tai, kiek laiko dirbama neefektyviai. Sąlygiškai jos skirstomos į dideles, vidutines, optimalias ir mažas.

Efektyvumą lemiantys veiksniai (sėkmės faktoriai) gali būti skirstomi į tris grupes.

1. Nekontroliuojami bet prognozuojami (rizikos) veiksniai.

Technologinio proceso naujumas.
Patikimų duomenų šaltinių nebuvimas.
Standartų nesuderinamumas*.
Reikalavimų neapibrėžtumas.
Informacijos sudėtingumas.

2. Planuojami veiksniai.

Išankstinis planavimas.
GCM planavimas ir veiklos skaidymas į etapus. Standartinės procesų schemos.
Funkcijų paskirstymas vykdytojams.
Išsamaus ir vienareikšmiško detalaus projekto parengimas ir naudojimas.
Standartų parengimas ir jų laikymasis.
Geras organizacinės ir pagalbinės veiklos palaikymas.
Detalus dokumentavimas, apskaita, konfigūracijos valdymas.
Vieningo požiūrio (paradigmos) laikymasis.

3. Iš anksto žinomi veiksniai (apribojimai).

Techniniai, programiniai ir kiti materialūs resursai.
Personalo resursai (kvalifikacija, patirtis, nuostatų, požiūrių suderinamumas).
Sukauptos pakartotinai panaudojamos informacijos kiekis.
Konkurencija rinkoje.

Svarbiausi efektyvų teorinių modelių taikymą ribojantys veiksniai yra šie:

nerealūs darbų terminai;
pasenusios tradicijos, nuostatos;
naudotojo reikalavimų neapibrėžtumas;
personalo trūkumas;
finansinės problemos

Reikia paminėti ir žinomus kompiuterizuotose informacinėse sistemose įdiegtų skaitmeninių duomenų bazių valdymo sistemų trūkumus – papildomus rizikos faktorius.

Didelė rizika prarasti duomenis, jei nėra tinkamos apsaugos. Užtenka keleto nesudėtingų veiksmų ir visi institucijos duomenys gali būti negrąžinamai sunaikinti, ko neatsitinka, pavyzdžiui, laikant duomenis segtuvuose.
Didelės išlaidos tokiai sistemai įdiegti – reikalinga brangi aparatūra, programinė įranga ir kvalifikuotas personalas.
Įdiegus skaitmeninę DBVS, visa institucijos veikla tampa priklausoma nuo sėkmingo operacijų įvykdymo ir nuo personalo, susipažinusio su duomenų bazės struktūra..
Sistema yra sudėtinga.

Kuriant susijusių žemėlapių serijas, reikia strategijos etape kiekvieno žemėlapio sudėtingumą ir pagal tai planuoti darbus. Žemėlapio sudėtingumo įvertinimas praktiškai yra keleto rizikos veiksnių, nuo kurių priklauso rezultato kokybė, apibendrinimas. Jį įvertinti ypač svarbu, kai riboja laiko terminai.

Lentelėje (8 lentelė) parodyta, kuriuos teminių žemėlapių GCM etapus labiausiai veikia aukščiau išvardinti rizikos veiksniai. Gatavos informacijos panaudojimas leidžia sutrumpinti įskaitmeninimo etapą, o žinios, patirtis – projektavimo etapą.

8 lentelė. Rizikos veiksnių įtaka darbo sąnaudoms svarbiausiuose GCM etapuose.

	Įtaka darbo sąnaudoms GCM etapuose
Veiksnys	Projekta-vimo	Vizualiza-vimo	Įskaitme-ninimo	Korega-vimo	Nenuma-tytoms
Technologinio proceso naujumas
Patikimų duomenų šaltinių nebuvimas
Standartų nesuderinamumas
Reikalavimų neapibrėžtumas
Informacijos sudėtingumas

nėra

maža

vidutinė

didelė

Kai yra visi reikiami resursai, įsisavinta naudojama programinė įranga ir technologiniai procesai, surinkti visi duomenys ir žinomi jų šaltiniai, griežtai apibrėžti ir neprieštaringi reikalavimai bei nurodyti standartai, nusistovi vidutinė sąnaudų GCM etapams struktūra, nepriklausanti nuo žemėlapio sudėtingumo ar pobūdžio. Pradedant naują darbų seriją, kai nėra įdirbio ir negalima panaudoti anksčiau sukauptos informacijos, bet neriboja darbų vykdymo terminai, optimali darbo sąnaudų žemėlapiui parengti struktūra yra tokia (darbo sąnaudos matuotos valandomis):

strategija ir analizė – 5%
teminio turinio projektavimas – 30%
vaizdavimo projektavimas – 20%
duomenų įskaitmeninimas ir maketavimas kompiuteriu – 30%
koregavimas – 10%
nenumatytos sąnaudos – 5%

Teminio žemėlapio santykinį sudėtingumą galima įvertinti pagal laiko sąnaudas svarbiausiems GCM etapams: projektavimo (atspindi teminio turinio sudėtingumą) ir kartografinio dizaino (atspindi objektų sudėtingumą). Pagal darbo sąnaudas šių etapų svarbos vidutinis santykis yra 5:3. Taigi, žemėlapio sudėtingumas skaičiuojamas kaip vidurkis S= (T*5 + O*3)/8, čia T – teminio turinio sudėtingumas; O – objektų sudėtingumas.

Teminio turinio ir objektų sudėtingumas apibrėžiamas kaip santykinis dydis: mažas, vidutinis arba didelis. Jis gali būti įvertinti procentais nuo didžiausio toje sudėtingumo serijoje. Jį patogu išreikšti atitinkamai 20, 60 ir 100 procentų. Jei žemėlapiai serijose labai skiriasi, galimi ir tarpiniai vertinimai.

9 lentelėje parodyti svarbiausi šį sudėtingumą lemiantys veiksniai. Kitoje lentelėje (10) parodyti galimi teminių žemėlapių sudėtingumo vertinimai.

9 lentelė. Teminių žemėlapių sudėtingumą lemiantys veiksniai.

Sudėtingumą lemiantys	Sudėtingumas
veiksniai	Teminio turinio	Objektų
Skaičius	Teminės informacijos sluoksnių (vaizduojamų skirtingų objektų) skaičius.	Skaitmeninių objektų skaičius (priklauso nuo šaltinio mastelio, generalizacijos lygio, žemėlapio formato).
Įvairovė	Teminės informacijos šaltinių įvairovė	Grafinių objektų įvairovė.
Neįprastumas	Teminė sritis nauja, neištirta, reikia papildomų konsultacijų.	“Nepažįstami” objektai, kuriuos sudėtinga sukurti, arba sunkai suvokiamos jų savybės.

10 lentelė. Teminių žemėlapių sudėtingumo įvertinimas.

Temos sudėtingumas	maks.	maks.	maks.	vid.	vid.	vid.	min.	min.	min.
Objektų sudėtingumas	maks.	vid.	min.	maks.	vid.	min.	maks.	vid.	min.
Bendras sudėtingumas	100%	85%	70%	75%	60%	45%	50%	35%	20%
Būdingo pavyzdžio aprašymas	Sudėtingas žemėlapis, pavyzdžiui, kraštovaizdžio arba istorinis	Vidutinio sudėtingumo teminis žemėlapis, pavyzdžiui, geologinis	Paprastas istorinis žemėlapis (mūšio schema)	Apžvalginis geografinis, topografinis žemėlapis	Pramonės, žemės ūkio žemėlapis	Šalies, rajono schema	Statistinis žemėlapis	Miesto planas	Reklaminis žemėlapis, schema

Didelės apimties ir ilgai trunkančiam projektui, koks yra nacionalinio atlaso projektas, būtina įvertinti ekonominius aspektus per jo įgyvendinimo laikotarpį: investicijų poreikį, struktūrą, projekto atnešamą ekonominę naudą, o taip pat projekto IS palaikymo kaštus ir tęstinumą.

Yra šios pagrindinės nuolatinių sistemos palaikymo kaštų kategorijos:

Techninės įrangos palaikymas ir atnaujinimas (apie 10% bendros įrangos vertės kasmet)
Programinės įrangos palaikymas ir atnaujinimas (apie 15% bendros įrangos vertės kasmet)
Sistemos administravimas (nuolatinių darbuotojų darbo užmokestis):
Informacijos atnaujinimas ir pildymas (nuolatinių darbuotojų darbo užmokestis ir autoriniai atlyginimai).
Kitos išlaidos (administravimo, ryšio, energijos, amortizacijos ir pan.)

Kadangi Atlasas yra skirtas visai Lietuvos visuomenei, ypatingas dėmesys projekte turėtų būti skiriamas viešinimo veikloms. Viešųjų ryšių kampanija turi populiarinti kartografinės informacijos naudojimą skirtingose tikslinėse grupėse.

Turi būti numatytos šios viešinimo priemonės:

pranešimai žiniasklaidai apie rengiamą Atlasą;
Vilniaus universiteto organizuojami renginiai, populiarinantys kartografiją visuomenėje ir skatinantys gyventojų kartografinio raštingumo didinimą;
Informacijos apie projektą ir dalies Atlaso informacijos pateikimas Internete.

* Pavyzdžiui, standartų nebuvimas sukelia geografinių vardų rašybos problemas. Nors Lietuvos ir jos apylinkių geografinių vardų rašymo sistema yra daugiau ar mažiau nusistovėjusi ir patvirtinta, nelietuviškų vietovardžių rašyba tapo problema, atsisakius tradicinės garsinės rašybos kaip “sovietinio” palikimo. Atlase galima laikytis tradicijos naudoti transkribuotus vardus (originalo formas nurodant atskirai priede) arba naudoti vien tik originalios rašybos formas be jokių išimčių. Priimtinesnis yra pirmasis variantas, juo labiau, kad svetimų tikrinių vardų Lietuvos nacionaliniame atlase nebus daug ar tradiciškai nežinomų. Vis dėlto atlasas yra mokslinis leidinys, todėl originalios formos taip pat turi būti nurodytos. Tačiau tokio tipo sprendimas yra priimamas kiekvienu konkrečiu atveju kuriant leidinio projektą.